KAVB
 
   


 
                   
 

Galime tik spėti, kokiais naujais kūrybiniais pasiekimais būtų mus nustebinęs Vytautas Tamoliūnas, jeigu jo gyvenimo kelionės horizontalė būtų pasiekusi žemiškojo laiko 60-metį. Kokiais nerimastingais vaizduotės ieškojimais ar nauja tapybos paroda būtų pradžiuginęs savo talento gerbėjus? Deja, horizontalioji Vytauto kelionė erdve ir laiku jau apribota dviejų datų, o vertikalioji, apgaubta egzistencinės nežinios skraiste, tebesitęsia už simbolinių „Siaurų vartų“, kažkada nutapytų paties menininko. Šio paveikslo pavadinimas – metaforiška evangelijos ištara apie viltį ir tikėjimą, jog siauri kryžiaus formos vartai – tai durys į anapusinės Šviesos įsčias, kuriose auga mirčiai jau nebepasiekiami gyvenimo perlai. Neabejotina, jog Vytautui pro šiuos vartus pavyko praeiti, nes toji beribės erdvės bei šviesos trauka, tiek kartų bandyta perteikti tapyboje, jau buvo tapusi jo sielos atsaku, o galbūt ir pagrindiniu vertikaliosios kelionės ramsčiu… Šiandien mums, dar tik žvelgiantiems iš šiapus, tas vartų siaurumas negailestingai primena, jog su savimi leista pasiimti labai nedaug… Tik tą vienintelį nepakartojamą savo paties gyvenimą, įrašytą sielos gelmėje, akių vyzdžiuose, širdies dūžiuose… Galbūt dar deginantį Jo meilės ilgesį… Visa kita tenka palikti… O tai, kas lieka, tampa žemiškosios gyvenimo kelionės ženklais, kūrybiniu palikimu, kintančia atminties vėle pasiliekančiųjų prisiminimuose…
Tad belieka sutelkti dėmesį į tai, ką mums paliko Vytautas. O paliko išties nemažai: šalia apčiuopiamų dalykų – tapybos darbų, meninės fotografijos ciklų, skulptūrinių objektų, dar ir neapčiuopiami – užfiksuoti vaizdo medžiagoje jo paties prisipažinimai, mintys, jausmai, draugų ir artimųjų prisiminimai, dabar jau įgaunantys kitus prasmių kontūrus. Menininko gimimo 60-metis tapo paskata suskaitmeninti archyvinę medžiagą ir kaip gražų atminties ženklą skirti šiam jubiliejui. Galbūt tai pasitarnaus nebyliam susitikimui su autoriumi, atskleis platų Vytauto kūrybinio pasaulio diapazoną ir nejučia taps jo vidinio gyvenimo liudytoju, nes kiekvieno menininko kūrybos šaknys ateina iš asmeninio gyvenimo ir jo pasaulėjautos kaitos…
Apsisprendęs eiti grynojo meno keliu dar jaunystėje, Vytautas su tapyba nesiskyrė visą gyvenimą, tačiau kartais kūrybiniams ieškojimams pasitelkdavo ir instaliacijas, ir skulptūrinius objektus, o paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu išbandė jėgas ir meninėje fotografijoje. Pirmosios menininko kūrybinės paieškos prasidėjo dar studijuojant taikomosios dailės technikume, tuo metu vadinamame „Stepžukiu“. Daugeliui turbūt nematyti ankstyvojo periodo darbai (jų išliko ne tiek daug) stebina netikėta raiška. Tai preciziškai, neretai su grotesko elementais, nutapyti portretai, peizažai ar kitos kompozicijos, persmelktos menininko fantazija, nevengiant siurrealizmo ar senųjų tapybos meistrų įtakos. Iš pasąmonės gelmių į paviršių iškilę siužetai kupini kandžios satyros. Svarbus ne tik portretų objektas, bet ir subjektas – paties autoriaus, jo vaizduotės ir refleksijos atspindys, kai kada atmieštas teatrališkumo elementais.
Pirmoji neafišuota Vytauto darbų paroda buvo surengta sovietmečiu pogrindyje tikrąja ta žodžio prasme – „po grindimis“, t. y. Kauno centre, priešais tuometinę Lenino aikštę stovinčio pastato, kuriame buvo įsikūrusios kažkokios karinės struktūros, rūsyje. Būtent čia, tarp daugybės užkaborių ir šiluminių mazgų, dirbtuves turėjo toje institucijoje dailininku dirbęs Vytauto draugas. To meto kontekste tai buvo išties groteskinė situacija – komunizmo vadas Leninas, rodantis ranka į pastatą su jame įsikūrusia sovietų karine organizacija, o apačioje, rūsyje, opozicinė, visai kitaip pasaulio realybę atspindinti modernaus meno paroda. Be abejo, šią parodą galėjo aplankyti tik savi žmonės, nes tokius darbus rodyti viešai buvo visiškai neįmanoma. Net vėliau Kauno viešojoje bibliotekoje eksponuotai tikrai „nekaltai“ Kauno senamiesčio vaizdų parodai Vytautas turėjo gauti Vykdomojo komiteto leidimą. Galima tik apgailestauti, jog to meto dailininkai apipavidalintojai, privalėję piešti transparantus, šlovinančius tarybų valdžią, buvo priversti nusižengti savo įsitikinimams. Todėl daugelis, tarp jų ir Vytautas, nevertė žiūrovų grožėtis stagnaciniais „natiurmortais“ su kylančiais socialinės gerovės rodikliais. Taigi teko gyventi tarsi su „dvigubu dugnu“.
Vėlesnį autoriaus kūrybos periodą menotyrininkas Arūnas Vyžintas pavadino „tarp šviesos ir tamsos“. Stilistika iš esmės pasikeitė, bet tai anaiptol nėra peiktina. Kūryboje prasiveržė ryškios kontrastingos spalvos, sodri, pastozinė tapyba. Akivaizdžiai skirtinga ir atlikimo technika: potėpiai platesni, dinamiški, impulsyvūs, o kai kur teptukas pakeistas mastichinu. Darbai gana ekspresyvūs, pilni įtampos, vieni žaižaruojantys, kituose nemažai tamsių, niūrių tonų, besiveržiančio vienišumo ir kančios. Be abejonės, stilistinį autoriaus braižą, estetinių išgyvenimų ypatumus lėmė tuo metu gana laužytas jo gyvenimas. Gal todėl ir darbuose nemažai nerimo, skausmo. Viena Vytauto paroda taip ir vadinosi – „Nerami ramuma“. Pats menininkas yra kalbėjęs, kad pernelyg neramus buvo tada jo gyvenimas… Bohemiškas...
Prasidėjęs Atgimimas grąžino tikrąsias vertybes, keitė mąstymą ir jausmus. Ypač didelę įtaką Vytauto kūrybai turėjo krikščioniškų tiesų atradimas. Šiuo periodu jo sieloje vykę pokyčiai įamžinti paveikslų cikle „Pamąstymai apie kryžių“. Drastiškus, kartais minorinius tonus keitė išgryninta spalvų poetika, o vyraujantys spalvingi, ekspresyvūs kryžiaus motyvai kvietė pereiti iš tamsos į šviesą, iš liūdesio į džiaugsmą, iš nevilties į viltį... Parodos buklete rašoma: „Kryžiaus pamokymas, iš pradžių papiktinimas ir kvailystė, tampa Dievo galybe ir išmintimi. Jis atskleidžiamas kaip vienintelis tikrai veiksmingas kelias į gyvenimą, kelias meilės, kuri nuginkluoja visus mūsų atsakymus, neversdama mūsų, perkeisdama juos iš vidaus“. Deja, šią ištarą, kaip ir darbą „Pelenų dienos kryžius“, netrukus patikrino pats gyvenimas. Kitų metų Pelenų dieną gimusiai dukrelei atlikta širdies operacija buvo nesėkminga, ir šios netekties kančia Vytauto kūrybą išskaistino bei išgrynino tarsi žaizdras. Po tokio gyvenimo lūžio tarsi fontanas prasiveržė naujas kūrybos laikotarpis. Iš esmės pasikeitė ir darbų stilistika: vietoj pastozinės tapybos – tūkstančiai mažų brūkšnelių, pagrindiniu kūrybos leitmotyvu tapo gamtos pavidalų fragmentai – vandenys, žolynai, pievos, autoriaus darbuose virsdavę savotiška optine meditacija. „Esu teptukas Dievo rankose. Kai tapau, jaučiuosi lyg medituočiau. Tie darbai mano įmelsti“, – sakydavo Vytautas. Iš tiesų, kasdieniški gamtos motyvai, formuojantys vieningą meninio vaizdo audinį, buvo pakeliami į skaidraus sakralumo lygmenį, kartu perteikiant nenusakomą ramumo pojūtį. Patys parodų pavadinimai: „Sielos lietus“, „Ramumos“, „Vandenai“, „Gyvasis vanduo“, „Žolynų misterija“, kalba apie menininko bei gamtos, kaip kūrinijos, santykį. Pagaliau suvoki, kad paveikslas, vaizduojantis labai supaprastintą gamtos motyvą – pievos ar vandens fragmentą, sukelia tam tikrą sielos rezonansą, sudvasina kasdienybę, išryškina meditatyvaus sakralumo pradą. Monotoniški potėpiai išsiskleidžia lengvai plevenančiu linijų šydu, spalvos srovena it vandens kuriama muzika, kol išsikristalizuoja autoriaus stilistika, leidžianti atpažinti jį kaip įstabių brūkšnelių meistrą. Žolės šnarėjimas, lietaus lašelių šuorai, brėkštančio ryto tyla, vandens paviršiaus raibuliavimas išeina už matomo ir liečiamo pasaulio ribų ir tampa kerinčia būties paslaptimi. Šie abstrahuoti gamtos fragmentai, nutapyti daugybe ilgų, plonų potėpių, sukuria judančio paviršiaus iliuziją, o susiliejančių spalvų niuansai – vaizdo švytėjimo įspūdį.
„Stichiškuose žolynuose simetrijos mažoka, užtat mistinio švytėjimo – apstu. Tas augalų švytėjimas yra esminė jo darbų tema ir holistinis, jungiantis principas. (…) Žolė ypatinga tuo, jog tai pirminis, trapiausias ir subtiliausias kosminės gyvybės judesys, kurį įžvelgti gali tik labai subtili ir gyvybės kaip vandens ištroškusi sąmonė“, – taip apie „Žolynų misterijos“ parodą atsiliepė Vytauto jaunystės draugas Regimantas Tamošaitis.
Iš naujo atgaivinti ir parodyti vandens – gyvybę teikiančios jėgos, apsivalymo, tyrumos, atsinaujinimo, gyvybės syvų – simboliką tapytojas siekė parodose „Vandenai“, „Gyvasis vanduo“. Norėdamas atskleisti įvairias vandens pajautas, autorius ne tik panardindavo žiūrovų žvilgsnį gaivinančiame vandenyje, bet ir malšindavo jų troškulį gyvuoju Lietuvos šaltinių vandeniu, nuo seno garsėjančiu gydomosiomis galiomis. Specialiai parodoms autorius sudaigindavo kviečius, kurie savotiškai atkartodavo smulkius dailininko potėpius, o parodoje „Vandenai“ iš paveikslo vandenų kyšančius akmenis pratęsė natūralūs lauko rieduliai.
Gražiu sąskambiu pasižymėjo kartu su fotomenininku Romualdu Rakausku sumanyta paroda „Du žemaičiai – du pasauliai“. Abu autoriai, puikiai vienas kitą papildydami, derindami tapybą ir fotografiją, parengė parodą, skubantį šiuolaikinį žmogų tarsi panardinančią tylon. Menininkų dėmesio centre – tyras paprastumas, kurį aptinki per dangų slenkančiame debesyje ar žolės šnarėjime, išsiliejantis gamtos grožio meditacija.
Į nostalgiškus ankstyvos vaikystės prisiminimus Vytautas pasinėrė savo 50-mečio jubiliejui skirtoje parodoje „Pro miglą“. Ruošdamasis jai, važiavo į gimtuosius Telšius, aplankė vaikystės vietas, kad vėliau savo darbuose perteiktų kaip jausmo pakoreguotą išpažintį. Paveiksluose spalvų ir formų junginiais ne tik atgyja migloti vaikystės išgyvenimai, bet ir atveriama gilesnė, sunkiai įvardijama žmogiškosios būties sfera. Šiose drobėse regimąjį klodą padeda atkoduoti ir kūrinių pavadinimai: „Toji vieta buvo paslaptinga ir keldavo baimę“ (Telšių žydų kapinės), „Man ilgai nekirpo plaukų, todėl daugelis manydavo, kad aš mergaitė“ (autoportretas, vaizduojantis autorių vaiku, stovinčiu ant kėdutės). Pavadinimai žiūrovui kelia tam tikrų asociacijų ir atveria vieną iš galimų kūrinio suvokimo būdų. Apie šiuos paveikslus prof. Algis Uždavinys rašė: „Tokia yra nekaltai geniali vaikystės retorika, savo vidine esme pranokstanti individualios biografijos nubrėžtus rėmus ir tampanti savotiška sakraline archetipų tarme“.
Paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu Vytautas išbandė savo jėgas fotografijoje, kurdamas ciklus, įamžinančius Kauno meno žmones bei miestovaizdžio bruožus. Taikliu rašytojos Dovilės Zelčiūtės pastebėjimu, „Tamoliūnas į savo miesto įamžinimą skubėjo džiugiai ir su nekantra: regis, jo jaunystės ir gyvenimo Kaunui grėstų mirtina liga, o jis būtų atradęs vaistų. Iš dalies gal ir taip, nes savąjį miestą Vytautas nutarė apsaugot nuo užmaršties, užfiksuodamas efemeriškąjį atminties vaizdą, liudijantį čia plevenusią gyvybę“. Deja, mirtina liga jau grėsė pačiam Vytautui... Tarsi norėdamas dar suspėti padaryti tai, ko nespėjo, menininkas dirbo savęs negailėdamas, nesigėdydamas savo ligos ir neslėpdamas lemtingosios diagnozės. Paskutinieji jo darbai – pagal kaulų tomografijos nuotraukas nutapytas triptikas „Metastazių metamorfozės“ – itin paveikiai byloja su liga kovojančio menininko kančios išgyvenimus. Tai rodo, kad jis neignoravo pasąmoninės mirties nuojautos, liko atviras ir neatsidūrė kūrybos nuošalėje, užsisklendęs su tuo, kas vyksta vidiniame gyvenime. Apskritai Vytautas niekada neapsimetinėjo ir liko ištikimas sau, nors ir prisipažino, jog būti gyvenimą ir viltį teigiančiu menininku nėra lengva, tenka plaukti prieš srovę, gali tapti nemadingas, sentimentalus, o to šiuolaikinis meno pasaulis netoleruoja.
Paskutiniąją parodą „Toks pavasaris…“ jau sunkiai sergančiam autoriui padėjo surengti jo draugai bei galerijos „Balta“ šeimininkė Jolanta Šmidtienė. Ekspozicija neturėjo specialios koncepcijos, žiūrovai galėjo paprasčiausiai mėgautis atspalviais, ritmais, nuotaikų kaita, beribės erdvės bei šviesos trauka ir paskutinį kartą pabendrauti su Vytautu – autoriumi milijonų smulkių potėpių, vis dar kuriančių ir žadinančių darnos pojūtį ir viltingą bei šviesią sielos nuotaiką.
Menotyrininko Algio Uždavinio žodžiais tariant, „kiekviena pabaiga yra pradžia, o tai, ką regime išorėje – mūsų pačių nepagaunamas atspindys, kurį bandome įtvirtinti medžiagoje, paversti kelrodžiu ženklu – „meno kūriniu“ vidinės erdvės projekcija. Ir visa tai ne kas kita, o begalybės ilgesys – daiktų lietimas mintimis, jausmu bei to prisilietimo skausmas“.
Vytauto kūryba – vidinių išgyvenimų dienoraštis, jo savimonės atvertis, užrašyta kristalizuota meno kalba, sudaro fatališkąją ir didžiąją jo paties gyvenimo knygos dalį. Svarbu tai, kad kai kuriuos jos puslapius vis dar galima atversti… Šit vienas netyčia atsivertęs lapas, o jame parašyta: „Išėjau patapyt. Grįšiu vėlai“…

Rimantė Tamoliūnienė