Poezija
*
Aš nieko šiam margam pasauly neturiu :
nei žemių,nei miškų, nei rūmų prašmatnių –
tik bičių dūzgesį virš žydinčių laukų,
tik paukščių čiulbesį širdim geriu
ir stoviu po žaliuojančiu medžiu
ir nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti,
kai mėnesienoje keisti nakties balsai
kartoja tuos pačius žodžius lėtai lėtai,-
galiu priimt, galiu užmiršt ir netikėti,
tačiau dažnai kartojama tiesa – sunki,
jei nieko šiam margam pasauly neturi –
tik protėvių kapus šventoj žemaičių žemėj,
dulkėtą kelią per banguojančias kalvas
kuris, tikiu, kilimo kryptimi mane nuves –
ir begalinį ilgesį šviesių spalvų,
kai akyse buvimo spindesį regiu,
tuomet ir žodžiais, ir gyvenimu tikiu,-
jei sielos virpesiai sujungia du krantus,
net audrai šėlstant – širdyje ramu ramu –
todėl sakau, jog šiam trapiam pasauly,
tiek daug, begalo daug t u r i u .
L I E T U S
lietus nuplovė nuo rudens peizažo
dar nesušąlusias šviesias spalvas
ir liko tik terlionė vaiko mažo
kurią į šiukšlių kibirą išmes
kažkas kam visos aistros nusibodo
kas tyliai vaikšto basas paupiais
nes termometras dar žiemos nerodo
todėl ir šiąnakt nieks nepasikeis
lietus ir vėl seniai išmoktą dainą
skandina tuščio miesto pakrašty
ir nieks nežino, kur jisai nueina
kai medžiai virpa siaubo apimti
tarpuvarčiuos pamėkliškos grimasos
ištinusiais nuo nemigos veidais
vėl seną skarmalą ant žemės tąso
drabstydamos praeinančius purvais
tiktai akmuo pakelėje nurimęs
savy priglaudęs šimtmečius visus
kai jau išeisime namus palikę
lietus ir vėjas te palydi mus
*
nurimo viskas neatspėsi
kodėl užgeso languose dangus
kodėl akmuo žaliais pelėsiais
dalinasi su manimi perpus
užmiršo rankos tavo plaukus
lyg piešinys nublukusias spalvas
diena ištirpo nesulaukus
kol savo kryptį einantis atras
nebegiržiu ar tiksi laikas
pavargo mintys nuo klaikios tamsos
kažkur toli pravirko vaikas
ir tai jaučiu kartosis nuolatos
sudrisko kaip rudens peizažas
tie žodžiai ir garsai neištarti
o languose lyg koks vitražas
lietaus lašai šlapiom akim akli
manęs nėra – tai gūsis vėjo
sukėlė tavo sapnuose vaizdus
kurie išaušus rytui subyrėjo
lyg ledo stiklas į sunkius žingsnius
N A K T I S
žiemos naktis juodais klavišais bėga
barstydama krištolinius garsus
jie aikštėse pasislepia į sniegą
ir šiurpuliais nueina per padus
kaip valkatos kaip tie benamiai lietūs
jie slankioja nedrąsiai patvoriais
sušlapę alkani neranda vietos
ir tikisi gal juos kas nors įleis
vidun kur židinio šviesoj rojalis
seniai užmiršęs buvusias aistras
garsai tik jie vieni prikelti gali
jausmus kadais sudėtus į gaidas
fis-moll tonacijos šviesus ažūras
lengvai pasklinda po visas kertes
banguojantis ir amžinas kaip jūra
grąžina mus į tolstančias erdves
bet būna kartais kai garsai užmiega
Šopeno valse pasijose Bacho
tuomet sunku ir nesinori nieko
jaučiu – pasaulis manyje apako
tik šiurpuliai nueina per padus
jie aikštėse pasislepia į sniegą
barstydama krištolinius garsus
ir vėl naktis juodais klavišais bėga