Menininko meniu

Apie kūrybą

LEONAS STRIOGA: PASAULIS PO VILTIES ŽENKLU

 „Ar gali būti, kad subyrėjus pasauliui, kas nors dar kuria tokį tyrą ir ramų meną, prisiliečiantį prie pačios būties gelmių, lietuviškos – pagoniškos paslapties?1“, – klausia Arūnas Vyžintas. Leono Striogos kūryba suvienija poetinio metaforiškumo, konceptualių išraiškų ir globalių apmąstymų sąrangas. Humanizmu alsuojančioje kūryboje veriasi realybės ir pakylėto pasaulio vizijos, istorinės atminties akimirkos. „Vieni dailininkai kuria angelams, kiti – žmonėms. Aš noriu žmonėms kalbėti apie angelus2“, – sako dailininkas, daugiau nei puse šimtmečiu matuojantis savo kūrybos kelią.

 Tarnaudamas tik vienai mūzai – skulptūrai, L. Strioga ieško optimalių meistrystės matmenų, individualių personažų, savitų plastinių formų ir technologijų. Skulptorius sukūrė unikalią, vibruojančių faktūrinių paviršių medžio kapojimo techniką, prilygstančią impresionistų teptuko kalbai. Skambančią tarsi Jono Aisčio, Kazio Bradūno elegiška minčių tėkmė, dainingi Lietuvos krašto išsielojimai. Atidžiau pažvelgęs, atrasi Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ herojus, Broniaus Kutavičiaus muzikinių transformacijų paraleles, pajusi kuršių plastikos ir sodžiaus skulptūros dvelksmą. „Kas gali būti geriau už dvasios apsivalymą, nuskaidrėjimą?“3, – mąsto dailininkas, kūryboje deklaruojantis viltį, o ne destrukciją. Nuolat atnaujinamas kūrybos procesas kupinas meninių atradimų. Krikščionybės ir nūdienos analizė, sielos monologai, sielvartingas mesianizmas įkūnija naujas santykio su laiku, žmonėmis, gamta, simboliais emocines kokybes.

Dailininko portretas En Face

 1950 m. įstojus į LTSR Valstybinį dailės institutą, skulptoriaus Broniaus Vyšniausko ir grupės vadovės Elvyros Radauskaitės prieglobstyje pradeda vertis specialybės paslaptys. Netrukus, vadovybės paragintas, Strioga su tapytojais Vincentu Geču, Aloyzu Stasiulevičiumi, grafiku Leonu Lagausku, vyksta į Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo – aut. pastaba) Iljos Repino dailės Institutą. Akademistinė mokyklos programa jauno dailininko nesužavi, socialistinio realizmo gniaužtai varžo kūrybiškumą. Tiesa, Ermitaže netrikdomas gali domėtis antikos klasika, Renesanso gelmėmis, analizuoti Rembrandto, Aristide‘o Mailollio, Henri Mattise‘o, Ogiusto Rodeno, Michailo Vrubelio kūrybą. Per vieną naktį perkūręs diplominį darbą, neramiai laukė profesorių verdikto. Laimei, buvo pagirtas „už drąsą“, pasiūlyta eiti savo ieškojimų keliu. Sugrįžus, lietuviškoji mokykla buvo priimtinesnė, neišsenkama versme vilnijo tautinių tradicijų, gimtųjų namų, prigimtinių vertybių visuma. Kartu su skulptoriumi Juozu Mikėnu ir grafike Albina Makūnaite, Strioga 1959 m. atstovauja lietuviškam menui TSRS mokslo, technikos pasiekimų parodoje Niujorke, kuria dekoratyvines skulptūras kubizmo maniera, o į tarybinio Lietuvos meno parodą Maskvoje 1987 m. siunčia kamerinę marmuro skulptūrą „Anupras pasiilgo arimų“. Strioga praturtino portreto žanrą skulptorių Jadvygos Mozūraitės–Klemkienės, Roberto Antinio (vyresniojo), režisieriaus Juozo Miltinio, rašytojų Oskaro Milašiaus, Juozo Apučio, aktorės Rūtos Staliliūnaitės, dramaturgo Juozo Grušo, poetų Antano Strazdelio, Antano Vienažindžio, Jono Aisčio, Nobelio premijos laureato Albert‘o Camus ir kitų atvaizdais. Daugiau nei 60 personalinių prezentacijų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje Rusijoje, Izraelyje, JAV, bendros tarptautinės parodos Europoje ir JAV – toli gražu ne visa L. Striogos meno trajektorija. Jis eksponuoja darbus su grafikais Egidijumi Rudinsku, Elena Jakutyte, keramike Aldona Keturakiene, akvarelistu Osvaldu Jablonskiu, tapytojais Alfredu Šatu, Laima Drazdauskaite, Adoliu Krištopaičiu, įrodydamas, kad menas gali sąveikauti įvairių kartų, stilių ir technikų kontekste. Skulptorius randa laiko padėti visuomenės silpniesiems – neatlygintinai dirba su „Vilties“ bendrijos ugdytiniais, mokydamas piešti, lipdyti protinę negalią turinčius vaikus. Neįgaliųjų paroda surengiama Kauno miesto Savivaldybėje, keliauja į Briuselį.
L. Striogos kūryba apdovanota Baltijos šalių skulptūros kvadrienalės diplomu (1976), Sorošo šiuolaikinio meno centro stipendija (1995), Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno premija (1997), jis pagerbiamas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardu (1980), aukščiausia –Nacionaline kultūros ir meno premija (2001), geriausio Kauno menininko prizu (2001), diplomais ir medaliais. Gražiausių meno knygų sąrašą papildo Giedrės Jankevičiūtės monografija „Strioga“ 4, režisierius Henrikas Gulbinas susuka filmą „Kelionė“(2009). Skulptoriaus pavardę galima sutikti leidiniuose „Vilniaus universitetas dailėje“5, „72 lietuvių dailininkai apie dailę“6, „Kauno dailė: realijos En Face7ir kitur. Pasauliui atsisveikinus su Josephu Beuys‘u, Pablu Picasso, Marku Rothko, René Magritte‘u, Andy Warholu, Strioga lieka atviras naujovėms. Jam nesvetimos, (nors pats nekuria), geros instaliacijos, moderniojo meno aukštumos, konceptualaus meno idėjos. „Patinka viskas, kame jaučiu gyvą žmogaus virpesį, degimą, širdies kančią. Tai sujaudina ir mano sielą“8, – sako dailininkas. Jo darbai integruojasi jaunųjų menininkų projektuose, tačiau lygiagrečiai pasirodo ir katalikiškojo meno parodose. „Tada, kai pradedi suprasti, kas esi, prieš juodulius, blogį turi kažką pastatyti. Aš galiu ir parodau, kurioje pusėje esu. Esu įpareigotas savo genties, tėvų, protėvių…“9, – teigia menininkas, ne kartą prabilęs apie visuomenės sumaterialėjimą, socialines problemas, „suplėšyto dangaus lopymą“…
Poetiški Striogos skulptūrų įvardijimai: „Gailūs takeliai“,  „Gražiame laike, gražioje vietoje…“, „Kas žingsnis – nuostaba“ ir kiti yra tikra versmė poetams ir rašytojams. Kuklus milo drabužis, lydintis skulptorių parodų atidarymuose, įvairiuose renginiuose, paverčia autorių jo paties personažais. Mintys ir apmąstymai sugula į dailininko memuarus, kurie ateityje galėtų būti spausdinami atskirais leidiniais, kaip Eugène‘o Delacroix dienoraščiai, Aleksandro Benua prisiminimai, M. K. Čiurlionio laiškai. Neprošal būtų paieškoti ir Striogos trimačio meno paralelių su lietuvių proza ir poezija, kaip tai daro G. Bernotienė, vizualiųjų menų sąveikas įžvelgdama Juditos Vaičiūnaitės kūryboje. Verta pagalvoti apie Valstybės globojamą Striogos kūrybos muziejų; taip buvo padaryta, siekiant išsaugoti J. Grušo, Maironio, Justino Vienožinskio, Vytauto Kazimiero Jonyno kultūrinius palikimus. Dailininkas svajoja Ąžuolyne ar Kauno Senamiestyje įrengti skulptūrų skverą, kuris atrodytų ne prasčiau negu Paryžiuje. Čia turėtų būti matoma ir Juozo Mikėno, Roberto Antinio, Vlado Vildžiūno, Stanislovo Kuzmos, Gedimino Karaliaus, Vytauto Šerio, Rimanto Šulskio kūryba.

Naujų dialogų pradžia…

 Dalyvauta pleneruose, simpoziumuose, Lenkijoje aplankytas Pustelnikas, kur po sekinančio darbo Varšuvoje ir Sankt Peterburge, dvasios ligas gydėsi M. K. Čiurlionis. Noras giliau pajusti dailininko asmenybę, 1997 m. subūrė draugėn Leoną Striogą, Mildą Mildažytę–Kulikauskienę, Juditą Budriūnaitę, Aistę Juškevičiūtę, Evaldą Mikalauskį, Džiugą Palukaitį, Eugenijų Nalevaiką, vėliau surengusius parodą „M. K. Čiurlionio keliais. Kaunas – Pustelnikas“ Dailininkų sąjungos Kauno galerijoje (1997), Lietuvos ambasadoje Varšuvoje (1998).  „Neaplankęs Pustelniko, nebūčiau paišęs taip. Tie piešiniai susiję su vienu pasaulio tašku, su tam tikru, taip pat nutolstančiu laiko momentu“10, – sakė D. Palukaitis. „Skaudžiai jaučiu genijaus išėjimo erdvę, tarsi vaivorykštės arkos sidabrinį švytėjimą. Išsakyti tai dar nemėginau. Pabuvojimas ten buvo privalus. Ne tam, kad apraudotume, o tam, kad geriau suvoktume jo tragiškai trumpą gyvenimo grožį11, “ – pasakos M. Mildažytė–Kulikauskienė. L. Striogos įspūdžiai išsilies piešinių bloknotuose, plastinėse formose, apmąstymų apie žmogaus egzistenciją atvertyse. Čiurlionį jis jaučia Lietuvoje, klaidžiojantį ūkanotomis Dzūkijos pievomis, įžvelgia lietuviškų arimų valstiečio veiduose. Kas žino, gal iš to jausmo ir gimė skulptūra „Juras – Čiurlionio ainis“? Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus saugo ne vieną Striogos kurtą M. K. Čiurlionio portretą.
Keliauta į Prancūziją, apvaikščiotas Jean–Jacqueso Rousseau, Emile‘o Antoine‘o Bourdellio muziejus, Luvras, Pompidou centras Paryžiuje, aplankyta Paulio Cézanne‘o gimtinė Aix-en-Provence. Atsivėrus pasaulio kultūros vartams, vyko į Norvegiją, Italiją, su Vytautu Umbrasu surengė parodą Saint-Vincent‘o modernaus meno galerijoje, gėrėjosi Renesanso genijų meno šedevrais Vatikane. „Norėjau pažinti meną nuo neolito laikų. Traukė paslaptingas Rafaelio madonų grožis, titaniška Michelangelo herojų didybė. Norėjosi pažinti senųjų Afrikos tautų, Lotynų Amerikos meną, Picasso kubistinį įkvėpimą, Henri Mooro, Aristide‘o Maillolio, Marino Marini, Constantino Brancusio formų struktūras. Rodenas nuo pjedestalo nukėlė savo „Kale piliečius“ ir buvo kritikuojamas, Matisse‘as užsipultas dėl formų ir spalvų stereotipų nepaisymo. Vėliau jis buvo įvertintas kaip vilties nešėjas ir humanistas. Mene žmogiškumą parodyti yra žymiai sudėtingiau nei dramas ar tragedijas“12, – pasakoja dailininkas.
Nostalgija pamatinėmis vertybėms perpinta visa L. Striogos kūryba. Jo darbuose veriasi asmeniniai išgyvenimai, vaikystės dienų retrospektyva. Gimtųjų namų ilgesys įkvėpė Adomą Galdiką, V. K. Jonyną, Vytautą Igną, Viktorą Petravičių, Marcą Chagallą…  A. Galdikas į užjūrius su savimi išsivežė visą Lietuvą, jos klonius ir kalnelius, o Chagallas dar ilgai drobėse lekiojo Vitebsko apylinkių dangum. Akivaizdu, vaikystėje patirti įspūdžiai tokie pat paveikūs, kaip  Hanso Christiano Anderseno „Pasakos“ ar Antoine‘o de Saint–Exupéry  „Mažasis princas“. Striogos pirmosios pamokos – iš gimtojo Medžiočių kaimo Ukmergės apskrityje, kur tėvas drožinėjo medį, darė dėžutes, rėmelius, vaikiškus žaislus. Įsiminė tėvo rankomis iš akmenėlių sudėliota Vytauto Didžiojo mozaika, gyvenimiškos tiesos, mažaraštės valstietės – motinos laiškas… Palietusios jautriausias sielos stygas, šios reminiscencijos ilgainiui tapo šaltiniuotomis versmėmis, naujų dialogų pradžia.

Tarp tradicijos ir laisvės

 L. Striogos kūrybinėje biografijoje būta gilių stiliaus paieškų, nevienadienių apmąstymų. XX a. 7–8 dešimtmečio meno fone novatoriškai atrodo neoklasicizmo formų parko skulptūros „Poilsis“(1966) „Motinystė“(1972), Kauno Dainavos poliklinikos aikštę papuošusi „Sėdinti mergina“(1973), Raudondvario parką – „Vaidila su varpu“(1996). Skulptūras „Sėdinti moteris“, „Moteris à la Picasso“(1978) „Žmonos portretas“(1978), „Muzikantas“(1979), ženklina Picasso kūrybos atšvaitai. Lawrence‘o, Georges Braque skulptūros, niekada neprilygo Picasso skulptūroms, jam išgarsėti būtų pakakę vien šios meno srities.13Artėjant politinio „atšilimo“ laikotarpiui, sovietinių idealų sergėtojai nebegalėjo užgniaužti Lietuvą pasiekiančių Vakarų meno tendencijų, kita vertus, „Gernikos“, Meksikos sienų tapybos autoriai mažiau užkliuvo socialistinio meno prievaizdams. Sodrus Picasso, Fernando Léger‘o formų monumentalumas, XX a. pradžios Aleksandros Ekster laužyta formų dermė palietė Stasio Ušinsko, Vytauto Kairiūkščio, Vlado Vildžiūno kūrybą. Naudojantis tautiniais archetipais, buvo galima įterpti ir siurrealizmo, konceptualizmo išraiškas.  Striogai patiko Moore‘o monumentalumas, Picasso ekspresija, Marino Marini klasikinis modernizmas, ankstyvoji antika. „Domiuosi ir esu įtakotas ne vien lietuvių liaudies kultūros, man įdomus Afrikos tautų menas. O kokių darbų mačiau svečiuodamasis Izraelyje ir nuėjęs į Okeanijos ekspoziciją“·!, – prisimena autorius. Laiko tėkmė išgrynins dailininko kūrybą, išryškins jos savitumą meno procesų dermėje.

Temų ir žanrų slinktys

 Striogos skulptūrų galerija jau peršoko pusantro tūkstančio, tačiau atsinaujinimo procesas tebesitęsia. Kokius žanrus ar temas, medžiagas ar kompozicines sandaras labiausiai aktualizuoja menininkas? Išbandęs dekoratyvią kamerinę ir monumentaliąją skulptūras, marmurą, terakotą, granitą, aliuminį, medį, XXI a. lūžį autorius pasitinka kaip mažosios plastikos atstovas, virtuoziškai įvaldęs medžio kapojimo techniką, suradęs savo temas, stiliaus išraiškas. Nacionalinė kultūros ir meno premija (2001) ženklina jo kūrybos Olimpą, atspindi menininko tapatumą laike. Chrestomatiniai darbai – „Sužeistas angelas“ (1988), „Išeinantis“ (1992), „Išdaužtas langas“ (1993), „Karalius Išmintingasis“ (1997), „Šviesos užgauta“, „Ateinantis“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“, „Darganota diena“, „Ir keistas šis pasaulis“ (1999), „Paukštis ir žmogaus vaikai“, „Noriu giedoti, tėvą motę minavoti“(2001), „Pražydusi Juozapo galva“(2002) ir kiti sudaro lietuviškosios skulptūros aukso fondą, įvardijami kaip vėlyvojo modernizmo klasika. Pastarojo dešimtmečio kūrybos viršukalnes vainikuoja darbai, sumuojantys visų autorinių skulptūrų sintezę, idėjines nuostatas ir troškimus. Strioga kuria atviraširdžius, lyg nuogus, trumpakojus žmogeliukus, tarsi atklydusius iš praeities gelmių, bylojančius apie siekiamybę gyventi be melo, veidmainystės ir kaukių: „Tai aš gaidau“(prieteliau), „Gailūs takeliai“, „Beširdis protas“‘ „Gražiausia giesmė – paskutinė“, „Kas žingsnis nuostaba“… Greta, lyg nužengusios nuo Šartro bažnyčios bokštų, paženklintos išilgintomis proporcijomis, giliamintiškai prabyla figūros: „Gražiame laike, gražioje vietoje“, „Talpiausia linija – vertikalė“, „Susitaikymas su savimi“, „Nerandu“…
Atskiri skulptoriaus apžvalgų objektai rutuliojasi į globalias temas, ciklus, monologus, gvildena egzistencijos aktualijas. Namų ilgesio padiktuota „Mykaliuko“, „Motinos laiško“ koncepcija įgauna tęsinį skulptūrose „Noriu giedoti, tėvą motę minavoti“, „Antanėlis nori skraidyti“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“, „Pasiklausymas bičių gyvenimo“, „Žmogelis“, „Motinos kelionė“, „Ant motinos nušveistų grindų“… Metaforiškos esatys atsispindi kompozicijose „Kančios žiedai“, „Žmogelis“, „Išeinantis“, „Ateinantis“, „Šviesos užgauta“, „Žmogus ir šešėlis“…
Striogos portretai paverčia jį tarsi savo laiko metraštininku. Įtaigus psichologizmas, išgryninta išraiška ir faktūrų žaismė praplečia lietuviškosios portretinės skulptūros kontūrus. Čia susitinka Strazdelis ir Antanas Vienuolis, Jonas Aistis ir Don Kichotas, R. Staliliūnaitė ir J. Miltinis, J. Mozūraitė-Klemkienė ir V. Šerys, Albert‘as Camus ir Vytautas Landsbergis. Portreto istorijoje, siekiančioje Rembrandto, Diego Velasqueso, Edvardo Muncho ar Van Gogho laikus, rasime idealizuotų ir reprezentacinių, dramatinių ir groteskiškų atvaizdų, derinančių įprastus kanonus ar laužomus stereotipus. XXI amžius į portretą įneša komunikacijos elementus, žanrinius ribų pokyčius. Vibruojantys daugiasluoksniai kontekstai, metaforų paralelės, biografinių puslapių nuoplaišos – toli gražu ne visa Striogos portretų išraiškų skalė. Unikalią kūrybos dalį sudaro autoportretai, patraukiantys minties konceptualumu, lengvu grotesku ar siurrealumo ženklais: „Autoportretas‘81“, „Autoportretas su grandine“(1998), „Autoportretas su žirgu“(1999), „Netikras autoportretas“(2000), „Trigubas autoportretas“(2000), „Tikras autoportretas“(2001), „Autoportretas“(2002) ir kiti.
Krikščioniškas pasišventimas, mesianizmas, lydintis autoriaus biblines kompozicijas, gerokai skiriasi nuo dramatiškos pirmtakų ekspresijos. A. Šulskio „Sūnaus paklydėlio sugrįžime“ veriasi drastiškos tikrovės akivarai, Striogos – meilė savo artimui, viltis ir susikaupimas. Vaikystės nostalgija alsuojantys personažai – klounai išsirutulioja į daugiasluoksnes reminiscencijų takoskyras: „Klouno atsisveikinimas prieš kelionę į dausas“(1995), „Arlekinas“(1996), „Klounas“(1996, 1997), „Paukštis klounas“(2004). „Aš norėčiau šiek tiek papasakoti, kaip nepaprastai garbinau Arlekiną, žavėjausi šia keista persona. Dievinu Arlekiną, kaip patį gražiausią suvenyrą atvežtą mano senelės iš Venecijos,“14– rašo A. Benua. Arlekinais pradėjo savo ankstyvąjį kūrybos periodą Picasso, šią temą rutuliojo P. Cézanne‘as, Andre Deraine‘as, Juanas Grisas, George‘as Rouault, Adolphas Vabbe15. Artistiško ir bohemiško gyvenimo vaizdai lydi impresionizmo, ekspresionizmo, fovizmo atstovus. Teatralizuotų groteskiškų gyvenimo modulių rasime A. Galdiko natiurmortuose, Antano Martinaičio „Besiilsinčiuose cirko artistuose“, Vytauto Igno, V. K. Jonyno kompozicijose.
Mitinė žmogaus-paukščio būtybė, klajojusi Senojo Egipto, Mesopotamijos, gotikinių bažnyčių portaluose, Salvadore Dali, Marco Chagallo, Pablo Picasso, Antano Gudaičio, A. Šulskio, Jūratės Stauskaitės, Šarūno Šimulyno kūryboje, neaplenkia ir L. Striogos.  Išmintingai taurūs jo paukščiai asocijuojasi su daug iškentėjusios tautos likimu, alsuoja tautosakos syvais: „Paukštis linksmuolis“ (1996), „Paukštis kelyje“(1998), „Paukštis akyje“, „Nusijuokęs paukštis užgiedojo“(1999), „Paukščio pėdomis“(2001) „Paukštis, šildantis pasaulį“(2004). Gėriesi paukščiu, apglėbusiais žmogaus vaikus – metaforišku kontrastu akmenuotai tikrovei.
Striogos kūryba užaugino savo žiūrovą, tapo atpažįstama. Ekspozicijas Maestro ruošia pats, rikiuodamas eksponatus pagal jam vienam žinomą tvarką, vedžiodamas savo personažus jausmų labirintais. Dailininko rankoms paklūsta erdvės, skulptūros atranda savo vietas, ima skambėti medžio choralais. Žiūrovo santykis su šiuo reginiu – labai individualus. Kažkas bandys įminti faktūrų mįslę, norės realybėje pamatyti kirvuko švysčiojimą. Kažkas nustebs skulptūriniame „Rudens autoportrete“ atradęs unikalią šviesos šešėlių žaismę, prilygstančią impresionistiniam Claude‘o Monet teptukui. Kitokios nuotaikų mozaikos sulauks Striogos „Šaukiantis“, pajutus ekspresionistinio Edvardo Muncho „Šauksmo“ paraleles. Skirtingai nuo Muncho, Striogos šauksmas – kitoks, sklindantis iš širdies, primenantis dzūkelio raudą ir išsielojimus.
„Leonas Strioga yra mūsų Lietuvos dainius, nuolatinis keliautojas mūsų takais“16, – pasakys rašytojas Juozas Aputis. Sugretinusi dabartį ir praeitį, asmenybę ir visuomeniškumą, skulptoriaus kūryba susiliejo su etnine lietuvių kultūra, tapo svarbiu jos tęstinumo veiksniu. „…Rodos, kad čia susirinko tauta, persirengusi pranašų, šventųjų ir kankinių drabužiais ir laukia tik ženklo, kad pajudėtų, prakalbėtų. Panašų įspūdį daro didieji epiniai veikalai, kuriuose tarsi susirenka vieno laiko tipai, herojai ir dievai, kaip „Iliadoje“ „Dieviškoje komedijoje“, „Fauste“, „Metuose“… Į šį visuotinį susirinkimą jie suėjo iš visos Lietuvos, kaimų, laukų, kryžkelių ir pamiškių, paskutiniai paliko nykstančias sodybas“17, – rašo M. Martinaitis. Tikėtina, šiose epo erdvėse dar ilgai gyvuos Leono Striogos pasaulis.

Vida Mažrimienė

LEONAS STRIOGA: WORLD UNDER THE SIGN OF HOPE

 “Isn‘t it surprising, that when the world has been broken, there is someone who creates a pure and calm art, touching the very essence of our being, Lithuanian-pagan mystery? 18” asks Arūnas Vyžintas. Art of Leonas Strioga unites the poetical metaphors, conceptual expressions and the structures of the global reflections. Visions of reality and exalted world, moments of historical memories are opening in his humanistic art. “Some artists create for angels, others – for people. I want to tell people off angels“19, says the artist, who has been measuring his creative path for over half of a century. 
Loyal to the one muse – sculpture, L. Strioga was trying to find the optimal mastery dimensions, personages marked by the individuality, distinctive plastically forms and technologies. By the unique wood chopping technique he created the vibrant textured surfaces sensitive like the touches of an impressionist’s paint brush. The wood in the hands of L. Strioga sounds like a poetry of Jonas Aistis and Kazys Bradūnas. Taking a closer look, one will find the heroes of Marcelijus Martinaitis “Kukutis Ballades”, parallels with the musical transformations of Bronius Kutavičius, the influence of Kuršiai plastics and the Lithuanian village sculpture heritage. “What can be better than the purification and transparency of the spirit?”20thinks the artist; he declares the hope, not destruction in his art. Creative process, constantly updated is full of artistic discoveries. Analysis of Christianity and nowadays, soul’s monologues; sorrowful messianism embodies the new emotional ratio qualities of the time, people, nature and symbols.

Artist‘s portrait En Face
Strioga becomes a student of the Art Institute of LSSR, at 1950. Secretes of specialty start opening under the direction of sculptor Bronius Vyšniauskas and group‘s leader Elvyra Radauskaitė. Encouraged by the leadership, Strioga together with the painters Vincentas Gečas, Aloyzas Stasiulevičius, the graphic artist Leonas Lagauskas leaves to Leningrad (St. Petersburg at present – author‘s remark), Ilya Repin Art Institute. But the young artist is not satisfied of the academic program of the school; he suffers, because the clutches of socialistic realism constrain the creativity. Tell the truth, the Hermitage Museum plays the important role in his education; now the young artist is able to study the ancient classics, the depths of Renaissance, the works of Rembrandt, Aristide Maillol, Henri Matisse, Ogiust Roden, Michail Vrubel. He remade his art thesis during the one night and waited for the verdict of professors. Fortunately, the young artist has been praised for „his courage“, and received the advice to go his own way of searches. After the return, Lithuanian school seemed more acceptable to him. National traditions, his homeland and inherent human values began to flow in his works. Together with the sculptor Juozas Mikėnas and the graphic artist Albina Makūnaitė, Strioga represented the Lithuanian art at the Exhibition of Science and Technic of USSR in New York, at 1959; he creates the decorative sculptures in the manner of cubism and sends his marble sculpture „Anupras Longs for the Furrowed Fields“ to the Soviet Lithuania‘s Art Exhibition in Moscow, at 1987.
Strioga enriched the genre of portrait by the images of the sculptors Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė and Robertas Antinis (the senior), the stage director Juozas Miltinis, the writers Oscar Milosh, Juozas Aputis, the actress Rūta Staliliūnaitė, the play writer Juozas Grušas, the poets Antanas Strazdelis, Antanas Vienažindis, Jonas Aistis, the Nobel Prize winner Albert Camus and others. Despite the fact that he has had over 60 personal presentations in Lithuania, Latvia, Estonia, Finland, Poland, Russia, Israel; international group exhibitions in Europe and USA, it still does not encompass the full scope of Strioga‘s art.  He exhibits his sculptures together with the graphic artists Egidijus Rudinskas and Elena Jakutytė, the ceramist Aldona Keturakienė, the watercolour artist Osvaldas Jablonskas, the painters Alfredas Šatas and Laima Drazdauskaitė – showing that the art can interact in a context of different generations, styles and techniques. The sculptor finds time to help the weakest ones: He works free of charge with the pupils of the society “Viltis”, teaches children with mental disabilities to draw and model. The art exhibition of the disabled pupils takes place in the Kaunas Municipality and then goes to Brussels.
Art of L. Strioga is honoured by the diploma of the Baltic Sculpture Quadrennial (1976), the scholarship of Soros Modern Art Centre (1995), and the Prize of Fine Arts by Genovaitė Kazokienė. He received the name of Honoured Artist of Lithuania and the highest award – the National Prize of Culture and Art (2001). He was also the Most Memorable Kaunas Artist (2001) and received other diplomas and medals. The monograph “Strioga” 21by Giedrė Jankevičiūtė is in the list of the most beautiful Lithuanian art books. The film director Henrikas Gulbinas made the movie “Journey” (2009). You can find Strioga’s name in such important publications as „Vilniaus universitetas dailėje“ 22, „72 lietuvių dailininkai apie dailę“ 23, „Kauno dailė: realijos En Face“ 24and others. 
After the deaths of Joseph Beuys, Pablo Picasso, Mark Rothko, René Magritte, Andy Warhol, Strioga stays open to the novelties. Good installations (even he doesn‘t create such by himself), modern art and ideas of conceptual art are acceptable to him. “I like everything that makes me feel a  vibrant human soul, its burning or a suffering heart. It excites my soul.” 25says the artist. His works integrate into the projects of young artists; he is an active participant at the Catholic art exhibitions. “When one starts understanding who one is, then one must oppose against the blackness and the darkness of this world. I can do this and I show at which side I am, because I am obliged to my tribe, parents and ancestors…”, 26, says the artist. Many times he has spoken about materialism, social problems, the so called “patching of the broken sky”.
Strioga uses the poetical titles for his sculptures: “Sorrowful Paths”, “In the Beautiful Time, in the Beautiful Place…”, “Every Step – the Wonder”, and these titles are an inspiration for poets and writers. The way Strioga comes dressed in a modest woollen garment to the openings of exhibitions and other various events makes him the personage of his own art. Thoughts and reflections written into the artist‘s memoirs could be printed as separate publications in the future like the diaries of Eugène Delacroix, the memoirs of Aleksandr Benua, letters of M. K. Čiurlionis.
It would be nice to find parallels between the three-dimensional art of Strioga and Lithuanian prose and poetry in the same way that G. Bernotienė finds the interaction of visual arts in the poetry of Judita Vaičiūnaitė. It is worth thinking about a museum for the art of Strioga under the auspices of the State like what has been done for the creative heritage of J. Grušas, Maironis, J. Vienožinskis, V. K. Jonynas. Strioga dreams to make a park of sculptures which would look like the one in Paris. There, the sculptures of Juozas Mikėnas, Robertas Antinis, Vladas Vildžiūnas, Stanislovas Kuzma, Gediminas Karalius, Vytautas Šerys, Rimantas Šulskis could be viewed.

Beginning of new dialogs
Pustelnikas in Poland was of great importance to the artist and his college, as it was the place where M. K. Čiurlionis treated his mental illness after his exhaustible work in Warsaw and St. Petersburg. In 1997, hoping to get to know Leonas Strioga better  Milda Mildažytė–Kulikauskienė, Judita Budriūnaitė, Aistė Juškevičiūtė, Evaldas Mikalauskis, Džiugas Palukaitis and Eugenijus Nalevaika met with the artist and later made the exhibition “By the Ways of M. K. Čiurlionis. Kaunas – Pustelnikas“ in the Kaunas Artists‘ Society Gallery (1997) and the Lithuanian Embassy in Warsaw (1998). “If I had not come to Pustelnikas, then I would never have drawn like this. These drawings are related to the only spot in the world, with a certain moment in time, which is also fading away”,27said D. Palukaitis. “I painfully feel the space of genius leaving like a silver radiance of a rainbow arch. I haven’t tried to put it in words yet. Being there was indispensable. Not for the lament, but to better understand the tragically short beauty of his life“,28will tell M. Mildažytė–Kulikauskienė. Strioga will pour out his impressions in the drawings, plastic forms and reflections about the human existence. He feels the presence of Čiurlionis in Lithuania, as though he is wandering in the misty meadows of Dzūkija. Strioga sees Čiurlionis in the faces of Lithuanian peasants. Who knows, maybe the sculpture “Juras – the Offspring of Čiurlionis” was born out of this feeling. The National Museum of M. K. Čiurlionis stores several portraits of Čiurlionis created by Leonas Strioga.
He travelled to France, visited the museums of Jean–Jacques Rousseau, Emile-Antoine Bourdelle, the LouvrePompidou centre in Paris and Aix-en-Provence, where Paul Cézanne was born. The gates to world culture have opened to him. He went to Norway and Italy, and together with Vytautas Umbrasas arranged the exhibition at the Gallery of Modern Art in Saint-Vincent. He admired the masterpieces of the Renaissance geniuses in Vatican. “I wanted to know the art from the Neolithic times. I was attracted by the mysterious beauty of Rafael’s Madonnas and the titanic majesty of the Michelangelo’s heroes. My dream was to perceive the old African, Latin American art, Cubistic inspirations of Picasso, Henri Moor, Aristide Maillol, Marino Marini, Constantin Brancusi forms and structures. Roden took down from the pedestal his: “The Burghers of Calais” and has been criticized for it, Matisse has been attacked because he didn‘t care about the stereotypes of forms and colours. Later he was recognized as a bearer of the hope and a humanist. To show the humanness in the art is much more complicated than to show dramas and tragedies” 29, tells the artist.
All Strioga‘s art is interwoven by nostalgia for fundamental values. His personal experiences and childhood retrospectives are prevalent in his works. Longing for his homeland inspired Adomas Galdikas, V. K. Jonynas, Vytautas Ignas, Viktoras Petravičius, and Marc Chagall etc. A. Galdikas took Lithuania, it‘s valleys and hills overseas with him. While Chagall’s paintings were filled with skies of Vitebsk for a long time. It is obvious that the impressions of his childhood, like the “Fairy Tales” of Hans Christian Andersen or “Little Prince” by Antoine de Saint–Exupéry, are strong. Strioga‘s first lessons were from his home in Madžiočiai village in the Ukmergė region, where his father was carving wood. His father made boxes, frames and toys. He remembers well the mosaic of Vytautas Magnus, laid down from the little stones by his father, as well as, the real-life truths, a letter of his unlettered peasant mother and much more. Touching the most sensitive chords of his soul, these reminiscences eventually became the sources and the beginnings of the new dialogs.

Between tradition and freedom
There has been a deep searching of style and long-term reflections in the creative biography of Strioga. The park sculptures of the neoclassical forms “Rest” (1966), “Motherhood” (1972), “Seated Girl” (1973) at the Dainava Clinic in Kaunas, “High Priest with a Bell” (1996) in the Raudondvaris park, are innovative looking to the art background of the 7-8 decades of the 20th century. Sculptures “Seated Woman”, “Woman à la Picasso” (1978), “Wife‘s Portrait” (1978), “Musician” (1979) are marked by the art of Picasso. Sculptures of Lawrence, Georges Braque have never matched the sculptures of Picasso, and Strioga could’ve become famous just through this this one area of the art 30. Coming closer to the period of the political “warming”, the keepers of the soviet ideals couldn‘t suppress the tendencies of Western art. On the other hand, “Guernica” and the Mexican mural artists received less negative reactions from the Soviet art overseers. The rich monumentality of forms by Picasso and Fernando Léger, as well as, the harmony of the braked forms of Aleksandra Ekster in the beginning of the XX century, all influenced the works of Stasys Ušinskas, Vytautas Kairiūkštis, Vladas Vildžiūnas. Through the national archetypes it became possible to insert some expressions of surrealism and conceptualism. Strioga liked the monumentality of Moor, the expressiveness of Picasso, classical modernism of Marino Marini and the early antiquity. “I am interested in and influenced by the ethnic Lithuanian culture, as well as the art of the African nations. I’ve seen unforgettable works in Israel, and been to an exposition of Oceania”, the author remembers. The stream of time will purify the art of Strioga, and will show it’s originality in the flow of the art process.

Shifts of themes and genres
The gallery of Strioga‘s sculptures grew up over one thousand five hundred works, and the process of renewal continues. What genres and themes, materials and compactions the artist likes? He tried the decorative chamber and monumental sculptures, marble, terracotta, granite, aluminium, wood. He represents the small plastics starting the 21st century. He mastered the wood chopping technique, and found his own subjects and style. The National Prize of Culture and Art (2001) is the artist’s pinnacle of achievement, reflects his true creative identity.
The pieces of work – “Wounded Angel” (1988), “The Leaving One” (1992), “Broken Window” (1993), “The Wise King” (1997), “Touched by the Light”, “The Coming One”, “Father‘s Cap Heavy with Honey”, “Rainy Day”, “This Strange World” (1999), “Bird and the Kids of Man”, “I Want to Sing, Father, Mother celebrate” (2001), “Joseph‘s Head in Blossom”(2002) and others make the golden fund of Lithuanian sculpture. These works belong to the classics of the late modernism. The masterpieces of the last decade are a synthesis of the sculptures, ideas and aspirations of the author. Strioga created the open-hearted, as if naked, short-legged fellows, who seem to have returned from the depths of the past speaking of the necessity of living without lie, hypocrisy and masks. These works include „It’s Me, Fellow”, “Sorrowful Paths”, “Heartless Mind”, “The Last Song is the Most Beautiful”, “Every Step – the Wonder” etc. Besides these works, he created figures with prolonged proportions, which seem as if they have stepped down from the towers of the Chartres Church and began to contemplate aloud. For instance: “In the Beautiful time, at the Beautiful Place”, “Vertical is the Most Spacious Line”, “Reconciliation with Oneself”, “I Cannot Find” etc.
Some of Strioga’s sculptures develop into global themes, cycles, monologues, and discuss the actualities of existence. The works, which are marked with the longing for the home, such as,  “Mykaliukas”, “Mother’s letter”, are continued by the sculptures “I Want to Sing, Father, Mother celebrate”, “Antanėlis Wants to Fly”, “Father‘s Cap Heavy with Honey”, “Listening to the Bees Life“, “Fellow”, “Mother‘s Journey”, “On the Scrubbed by the Mother Flour” etc. Metaphorical being is reflected in the compositions “Blooms of the Anguish”, “Fellow”, “Outgoing”, “Oncoming”, “Touched by the Light”, “Man and Shadow” etc.
The portraits of Strioga transform him into a kind of chronicler of his time. Suggestive psychologism, pure expression and interplay of textures extend the frames of the Lithuanian portrait sculpture. In his sculptures artists meet, such as Strazdelis and Antanas Vienuolis, Jonas Aistis and Don Kichotas, R. Staliliūnaitė and J. Miltinis, J. Mozūraitė-Klemkienė and V. Šerys, Albert‘as Camus and Vytautas Landsbergis. In the history of the portrait, going back to the times of Rembrandt, Diego Velasquez, Edward Munch and Van Gogh, we shall find the idealized and representative, dramatic and grotesque portraits, combining the usual canons or breaking the stereotypes. The 21st century brought to the portrait elements of communication, change of the boundaries of genre. Vibrant, multi-contextual, metaphoric parallels, biographical fragments – and this is not yet all Strioga‘s portrait’s scale of expression. The self-portraits is an unique part of his art, which attracts attention by conceptualism of thought, light grotesque, or marks of surrealism: “Self-Portrait‘81”, “Self-Portrait with a Chain” (1998), “Self-Portrait with a Horse” (1999), “False Self-Portrait” (2000), “Triple Self-Portrait” (2000), “Authentic Self-Portrait” (2001), “Self-Portrait” (2002) and others all express these qualities.
The Christian commitment and messianism, which are prevalent in Strioga’s biblical compositions, differ from the dramatical expression of his predecessors. A. Šulskis in his “Return of the Prodigal Son” each express the drastic reality that Strioga seeks. This reality includes love for fellow man, hope, and concentration. His characters, which often include clowns, breathe nostalgia into a yearning for childhood and develop into many-layer reminiscences: “Farewell of the Clown before Leaving to the Heavens” (1995), “Harlequin” (1996), “Clown” (1996, 1997), “Bird Clown” (2004) all demonstrate these qualities. “I wanted to tell a little bit about how much I adored the Harlequin and admired this strange persona. I believe that the Harlequin is the most beautiful souvenir brought by my grandmother from Venice” 31, writes A. Benua.  Picasso started his early period by composing works of Harlequins. This theme was later developed by P. Cézanne, André Derain, Juan Gris, George Rouault, Adolph Vabbe 32. Artistic and bohemian pictures of life accompanied the representatives of impressionism, expressionism and fauvism. Theatrical, grotesque living modules can be found in the still-life pictures of A. Galdikas, Antanas Martinaitis “The Resting Circus Artists”, and the compositions of Vytautas Ignas and V. K. Jonynas.
The mythical creature which combines both elements of human and bird  was first known in the old Egypt and Mesopotamia and is often found on the portals of the gothic Churches. In addition to the art works of Salvador Dali, Marc Chagall, Pablo Picasso, Antanas Gudaitis, A. Šulskis, Jūratė Stauskaitė, Šarūnas Šimulynas, one can also find these creatures in the art of Strioga. Strioga’s birds, wise and noble, are associated with the destiny of his suffering nation, and have a character akin to that of Lithuanian folklore. This can be witnessed in the works, “Cheerful Bird” (1996), “Bird in the Road” (1980), “Bird in the Eye”, “Bird Laughed and Sang” (1999), “Along the Bird’s Footsteps” (2001), and “Bird that Keeps the World Warm” (2004). These creatures can be admired for their poses, which keep human children embraced in warmth which is a metaphorical contrast to the stony reality of the pieces.
Strioga‘s art lifted itself into popularity and became highly recognizable. As a conductor would, Strioga arranges the expositions himself, composing exhibits by thought known only by him, skillfully taking his personages through a labyrinth of emotion. The space submits to the hands of the artist and the sculptures find their right places and start sounding their wood chorales. The relationship between the spectator and the show is very individual. One may even attempt to guess the secret of the textures and likely envision the hatchet chopping in the reality. Still others will be surprised by the unique play of light and shadow in the sculptural “Autumn’s Self-Portrait,” which can be likened to the impressionist paint brush of Claude Monet. The sculpture “Cry” will remind the view of the expressionist Edward Munch‘s work. Different to the Munch’s, Strioga‘s cry is going from the heart and reminds us of the lament of a fellow from Dzūkija.
“Leonas Strioga is a bard of our Lithuania, and a constant traveller of many paths” 33, said the writer Juozas Aputis. Comparing the present and past, individuality and sociability, the sculptor‘s art interflows with Lithuanian culture and is a very important factor for its continuation and evolution. “… It seems, that here gathered the nation, dressed in the garments of prophets, saints and martyrs, waiting only for the sign to start moving and talking. Similar impressions have made great epic works. In these works the heroes and the Gods also gather just as in the “Iliad”, “Divine Comedy”, “Faust”, “The Seasons,” and so on. They all came to this meeting from the all around Lithuania; villages, fields, crossroads and outskirts. They were the last ones who left their vanishing  homesteads“ 34, writes M. Martinaitis. We believe that the world of L. Strioga will continue to be a resounding and powerful example of Lithuanian culture for generations to come.

Vida Mažrimienė
Translated by Vitalija Norvilienė
1 A. Vyžintas. Leono Striogos skulptūros // Literatūra ir menas. – 1990 07 07

2 Iš L. Striogos pasisakymo 1996 m. personalinės parodos „Rugio kelias“ atidaryme Kauno paveikslų galerijoje

3 Leonas Strioga: „Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus“ / Pokalbį užrašė V. Kiaušas // Nemunas Plius. Almanachas kultūrinis Kaunas. – 2008. – P. 107

4 Leonas Strioga / Sudarė G. Jankevičiūtė. – Vilnius: artseria, 2004

5 Vilniaus universitetas dailėje: Albumas / Sudarė D. Ramonienė ir N. Tumėnienė. – Vilnius: Vaga, 1986

6 Leonas Strioga. Keletas žodžių apie save // 72 lietuvių dailininkai apie dailę / Sudarė A. Andriuškevičius. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1998. – P. 277-279

7 Kauno dailė: realijos En Face / Sudarė Vida Mažrimienė. – Kaunas: Spaudos praktika, 2011. – P. 58-59

8 Iš L. Striogos pasisakymo 2005 m. autorinės parodos „Atmintis“ atidaryme  Kauno paveikslų galerijoje

9 Leonas Strioga: „Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus“ / Pokalbį užrašė V. Kiaušas // Nemunas Plius. Almanachas kultūrinis Kaunas. – 2008. – P. 107

10 V. Mažrimienė. Akvarelė – tai džiazo instrumentas // Nemunas.2003, Nr. 7, p. 31

11 Ten pat, p. 31

12 Iš  L. Striogos pokalbio, užrašyto Vidos Mažrimienės Kaune, 2001 03 20

13 Ch. Galiego. Picasso – skulptor // Kurjer Junesco. Picasso. – 1981. janvarj, p. 38

14 A. Benua. Moji vospominanija. – Moskva,  1980. – P. 225

15 Dictionary of Art / edited by Jane Turner. – New York, 1996. – T. 31.- P. 254

16 Iš J. Apučio pasisakymo 2008 m. L. Striogos parodos „Medžio virpesiai“ atidaryme, V. K. Jonyno galerijoje, Druskininkuose

17 Medinis lietuvių tautos epas / M. Martinaitis. Papirusai iš mirusiųjų kapų. – Vilnius: Viltis, 1992. – P. 157

18 A. Vyžintas. Leono Striogos skulptūros // Literatūra ir menas, 1990 07 07                        

19 From the L. Strioga‘s speech during the opening of the solo exhibition „Rugio kelias“, 1996,  Kaunas Picture Gallery

20 Leonas Strioga: „Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus“ / conversation, recorded by V. Kiaušas // Nemunas Plius. Cultural almanac. – Kaunas, 2008. – P. 107

21 Leonas Strioga / Sudarė G. Jankevičiūtė. – Vilnius: artseria, 2004

22 Vilniaus universitetas dailėje: Album / Editors D. Ramonienė, N. Tumėnienė. – Vilnius: Vaga, 1986

23 Leonas Strioga. Keletas žodžių apie save // 72 lietuvių dailininkai apie dailę / Editor A. Andriuškevičius. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1998. – P. 277-279

24 Kauno dailė: realijos En Face / Editor Vida Mažrimienė. – Kaunas: Spaudos praktika, 2011. – P. 58-59

25 From the L. Strioga‘s speech during the opening of the solo exhibition  „Atmintis“. 2005 m. Kaunas Picture Gallery.

26 Leonas Strioga: „Aš noriu su žmonėmis šnekėtis apie angelus“ (conversation, recorded by V. Kiaušas) // Nemunas Plius. Cultural almanac, Kaunas. 2008, p. 107

27 V. Mažrimienė. Akvarelė – tai džiazo instrumentas // Nemunas. – 2003, Nr. 7, p. 31

28 Ibid, p. 31

29 From the conversation with L. Strioga, written by Vida Mažrimienė, Kaunas, 20 03 2001

30 From the conversation with L. Strioga, written by Vida Mažrimienė, Kaunas, 20 03 2001

31 A. Benua. Moji vospominanija. – Moskva, 1980. – P. 225

32 Dictionary of Art / edited by Jane Turner. – New York, 1996. – T. 31.- P. 254

33 From the speech of  J. Aputis, at the opening of the L. Strioga‘s exibition  „Medžio virpesiai“. V. K. Jonynas Gallery, Druskininkai. 2008

34 Medinis lietuvių tautos epas. / M. Martinaitis. Papirusai iš mirusiųjų kapų. – Vilnius: Viltis, 1992. – P. 157