Apie V. Eigirdą

Vytautas EIGIRDAS

1957 01 20 – 2012 08 23

Tapytojas, akvarelininkas, grafikas.

Gimė ir gyveno Kaune. 1975 m. baigė J. Naujalio vidurinę meno mokyklą. 1977 – 1983 m. studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar Lietuvos dailės akademija), kur įgijo dailininko tapytojo ir pedagogo specialybę. 1975 -1977 m. dirbo dailininku Kauno buitinio aptarnavimo įmonėje „Ąžuolas“. 1983-1984 m. buvo Valstybinio dailės instituto Kauno skyriaus Gamybinės aplinkos projektavimo katedros mokymo meistras, 1984 -1986 m. – piešimo ir tapybos dėstytojas. 1986-1987 m. dėstė piešimą Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas).
Nuo 1987 m. dirbo tik kūrybinį darbą. 1988 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą (iki tol buvo LDS jaunųjų dailininkų susivienijimo narys). Grupinėse parodose pradėjo dalyvauti 1983 metais. Surengė personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Studijų metais domėjosi garsiųjų Renesanso epochos meistrų (Durer‘io, Bosch‘o) darbais, tyrinėjo Baroko stiliaus atstovų (ypač Caravaggio ir Velazquez‘o) kūrybą, gilinosi į jų tapybos subtilybes, analizavo dažų ir grunto sudėtį. Klasikinės technikos reikalavimų griežtai laikėsi tapydamas savo paveikslus, t.y. pats gruntavo drobes, dažus klojo keliais sluoksniais, naudojo tradicines spalvas. Kiek vėliau žavėjosi postimpresionistų Vincento van Gogh‘o ir P. Cezanne‘o kūriniais, ypač pastarojo dailininko natiurmortais.

Ankstyvuoju laikotarpiu, maždaug 1980 – 1988 metais, kūrė daugiausia istorinės tematikos kompozicijas („Austrų kareivio išlydėjimas į frontą“, 1981; „Grėsmė“, 1988; „Lituanika“, 1988), autoportretus ir portretus (dramaturgo Juozo Grušo, 1985; poeto Pauliaus Širvio, 1988), bei peizažus („Nemuno lankos pavasarį“, 1985; „Pamario motyvas“, 1987). Koloritas, sutinkamas aptariamo laikotarpio kūriniuose dar primena tarpukario lietuvių dailininkų naudotą spalvų paletę. Dominuoja prigesinti pilkai rusvi tonai, pasitaiko tamsiai žalios spalvos variacijų.

Apie 1989 – 1990 metus, vadinamojo „lūžio“ lietuvių dailėje laikotarpiu, Vytautas Eigirdas ima domėtis antikos mitologija, skaityti Šventąjį raštą. Jo kūryboje randasi figūrinės kompozicijos biblinėmis temomis, apokaliptiniai vaizdai ir pranašiški motyvai. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į Šv.Jono apreiškimus ir Ezekielio pranašystes. Skirtingai nei kiti jo kartos dailininkai (A. Vaitkūnas, E. Varkulevičius, tapę Kryžiaus kelio stacijas Žemaitijoje), V. Eigirdas pasirinktą religinį siužetą tarsi „nuvainikuoja“. Jam svarbiau ne šventumas ar Kristaus kančios išaukštinimas, o malonumas ir nuodėmė, išreiškiami per moters kūną – kaip būdinga Vakarų Europos dailės tradicijai. Idėjinėje plotmėje iškyla ir išryškėja nuopuolio ir atgailos paralelė, paaštrėja amžina bekompromisinė gėrio kova (bet nebūtinai pergalė) prieš blogį. Šiuo metu susiformuoja dailininko individualus požiūris į aplinką, savitas stilius ir unikalus, gerai atpažįstamas tapybinis braižas.

Vytautą Eigirdą visada traukė ribinės situacijos, kai brutali gaivališka jėga susiduria su grožiu ir elegancija. Šiuo metu kristalizuojasi ir dailininko siurrealistinė pasaulio samprata. Savo išvaizda bauginantys mitologiniai kentaurai, slibinai ir demonai stoja prieš grakštų ir trapų moteriškumą. Gašliosios babelės, tirsos, oholos ir kitos biblinės nusidėjėlės (jų siluetai), išsidraikę įvairiomis pozomis ir susipynę į sudėtingus nuogų figūrų raizginius, išryškina bei atsveria ginkluotų karių rūstybę (ir atvirkščiai). Tokiu šokiruojančiai netikėto sugretinimo būdu jutiminis pradas priešpastatomas nuožmiai fizinei jėgai ir destrukcijai.
Kontrasto principu grindžiamas ir kompozicijų koloritas. Tapoma apsiribojant išskirtinai grynomis spalvomis: aklai juoda, akinamai balta, ryškiai geltona, giliai mėlyna ir skaudžiai raudona, kiekvienam darbui pasirenkant vis kitą dominantę. Spalvinės plokštumos kertasi, pabrėždamos viena kitą ir beveik visiškai užgoždamos perspektyvą. Jų asimetriškas išdėstymas sukuria specifinę „trimatės dinamikos“ iliuziją. Visi personažai, net ir smulkūs antraplaniai, optiškai juda, kažką veikia. Pagrindinės figūros beveik visada apvedamos juodu kontūru, taip jas paryškinant ir išgaunant grafiškumo efektą („Apreiškimas 13-1“, 1990; „Apreiškimas“, 1992).

Paskutiniajame XX a.dešimtmetyje Vytauto Eigirdo sukurtos kompozicijos dekoratyvios, tapytos dažnai niuansuojant viena – juoda arba balta – spalva. Nuteisimo, nukryžiavimo, nužengimo ir nuėmimo nuo kryžiaus motyvais sukuriamas ištisas ciklas emociškai labai stiprių ir įtaigių juodųjų paveikslų. Šiuose monochrominiuose darbuose pagrindinis dėmesys tenka tapybinei faktūrai, reljefui ir jų sukuriamam šviesos ir šešėlių žaismui drobės paviršiuje. Vaizdinė medžiaga perteikiama slidžiai blizgias plokštumas jungiant su rauplėtai matinėmis, figūras tiesiog „išlipdant“ iš dažų masės, lesiruotes kaitaliojant su sausais teptuko brūkšniais. Kur ne kur įterpiami ryškių spalvų blyksniai (dažniausiai sodriai raudoni ar blyškiai balti) ne tik sutvarko kompoziciją, bet ir (savo kibirkščiavimu) sustiprina dramatinę įtampą. Analogišku principu pagrįsti ir baltieji paveikslai su vos keliais raudonais ar pilkai juodais akcentais. Tapybinės technikos požiūriu tai yra sudėtingi darbai, daugiasluoksniai, sukurti per daugelį seansų išgaunant skirtingas vienos pagrindinės spalvos gradacijas.

Bibliniai bei mitologiniai siužetai dominuoja ir minimo laikotarpio V.Eigirdo piešiniuose, sudarančiuose neatskiriamą jo kūrybos dalį. Tai savarankiški vienetiniai darbai, atlikti tušu ant popieriaus, naudojant plunksną ir ploną teptuką. Remdamasis klasikiniu juodos ir baltos spalvų kontrastu, autorius fokusuoja dėmesį į siužeto esmę, kompozicijos svarbą bei rytietiškos „vieno prisilietimo“ technikos subtilumą. Aukštu meistriškumu pasižymintys V.Eigirdo piešiniai geriausiai atskleidžia autoriaus estetinius principus ir demonstruoja linijos, kaip grafikos pamatinio elemento, tikslumą ir rafinuotumą („Oholiba ir kentaurai“,1992; „Ohola ir Oholiba“,1993).

Naujausia tema, atsiradusi po kelionės į Ispaniją ir sąlyginai vėlai, bet labai organiškai įsiliejusi į Vytauto Eigirdo kūrybos visumą – korida. Preliudija į šios problematikos kūrinius galėtų būti kad ir „Europos pagrobimas“, sukurtas 2000 metais. Skirtingai nei ankstesni (ir, beje, vėlesni) paveikslai tuo pačiu pavadinimu, šis darbas savo koloritu (dominuojančiu dar kiek prigesintu raudoniu) ir kompoziciniu sprendimu jau artimesnis pirmajai didžiajai „Koridai“, nutapytai 2002-2003 metais. Pamplonoje patirtų įspūdžių užvaldytas, per kelis metus autorius sukuria savo apimtimi santykinai nedidelį, bet labai jam charakteringą ir išraiškingą piešinių bei tapybos darbų ciklą žmogaus kovos su buliumi tema. Arenoje vykstanti žūtbūtinė gyvybės ir mirties akistata pilnose šėlstančių moterų tribūnose virsta azartiška pramoga ir nervine įtampa, sukeliančia tikrą emocinę ekstazę („Korida II“, 2006-2007; piešinys „Korida.Pamplona“, 2006). Šiuose kūriniuose takoskyra tarp centrinių ir antraplanių figūrų svarbos tarsi išnyksta, žiūrovui paliekant pačiam spręsti žudynių ir žaidimo dilemą. Aštrūs spalviniai kontrastai, suspaustos tapybinės plokštumos, optinė siluetų dinamika kūriniuose palieka neišdildomą įspūdį. Beje, koridos ciklo tapybos darbų charakteris ir spalvinė nuotaika gerokai skiriasi nuo kitų to paties laikotarpio Vytauto Eigirdo paveikslų.

Nuo 2003-2004 metų, šį kartą po apsilankymo Florencijoje ir, matyt, senųjų Italijos meistrų paveikslų originalų poveikyje, dailininko paletė pamažu keičiasi ir darosi įvairesnė, viršų pradeda imti šviesios ir švelnios pastelinės spalvos. Atsiranda atspalviai, pustoniai, laipsniški perėjimai iš vienos spalvos į kitą, tapybinis potėpis darosi minkštesnis. Piešinio kontūrai praranda dalį savo ankstesnio aštrumo ir konkretumo, siluetai labiau išplaukę, išblukę ir susilieję. Tapomos variacijos tomis pačiomis biblinėmis ir mitologinėmis temomis, tačiau (darbų nuotaikoje) paliekant mažiau dramatizmo ir labiau pabrėžiant pozityvųjį pradą. Šie techniniai ir emociniai pokyčiai žymi vėlyvąjį etapą V.Eigirdo kūryboje. 2003-2008 m. dailininko studijoje, greta monumentalių parodinių kompozicijų, kartais sujungtų iš dviejų drobių, gimsta ir mažesnio formato daugiau kamerinio pobūdžio, kartais net ir saloniškumo požymių turintys darbai. Tačiau ir juose tapytojo talentas nekelia abejonių, o jų atsiradimas tik paįvairina ir praplečia kūrybinės įvairovės ir techninių galimybių arsenalą.

Greta figūrinių kompozicijų, neabejotinai sudarančių V.Eigirdo kūrybos pagrindą, svarbią vietą užima natiurmorto žanras, kurio pagalba autorius gilinosi į vaizduojamų daiktų esmę, jų prigimtį, stengėsi perprasti „negyvosios gamtos“ sandaros dėsnius bei jų išimtis.
Ankstyvieji ir brandžiausi natiurmortai paprastai pasižymi tamsiomis ir kontrastingomis spalvomis, atitinkančiomis figūrinių kompozicijų koloritą bei emocinę nuotaiką („Natiurmortas su kėde“, 1997). Vėlyvesniuose paveiksluose ieškoma tarpinių variantų, įvedant oranžinę, žydrą, rausvą ar violetinę spalvas („Auksinis granatas“, „Natiurmortas su bambuku“, abu 2004; „Anturija“, 2008). Patys geriausi šios kategorijos paveikslai dar kartą įrodo dailininko įvairiapusiškumą ir stilistinį lankstumą.

Išsamų dailininko paliktų darbų sąrašą galėtų papildyti ir užbaigti jaunystėje anglimi piešti aktai, konstruoti koliažai ir rytietiška technika tapytos akvarelės. Apžvelgiant visą Vytauto Eigirdo kūrybos panoramą, pastebėtume, jog ankstyvojo laikotarpio kūriniuose dar galima aptikti nemažai lietuviškumo apraiškų (ypač gamtos peizažuose ir portretuose). Tačiau brandaus ir vėlyvojo periodo darbų problematika, siurrealistinis pasaulio traktavimas ir išraiškos priemonės jau peržengia nacionalinės dailės ribas ir labai natūraliai integruojasi į bendrą Vakarų Europos dailės kontekstą. Matyt, neatsitiktinai dailininko kūrinius mielai eksponuodavo žinomos dailės galerijos Maskvoje, Varšuvoje, Hamburge, Kopenhagoje, Montvilyje ir kitur, jo parodos sulaukdavo meno kritikų dėmesio ir teigiamų recenzijų tenykštėje spaudoje. Vytauto Eigirdo tapybos darbų yra Lietuvos ir kitų šalių muziejuose, įstaigose, organizacijose, privačiuose vietinių bei užsienio kolekcininkų rinkiniuose.

Teksto autorius ir katalogo sudarytojas Egidijus Mačiulskas
2017