Kauno menininkai
Dailė

Dienoraščiai

Čia pateikiamos grafikės Gražinos Didelytės meninių dienoraščių, kurie yra publikuoti menotyrininkės Rimantės Tamoliūnienės sukurtoje svetainėje „Dainavos girios apsuptyje”, internetinės prieigos.

Šios apžvalgos tikslas – pristatyti paskutinįjį G. Didelytės gyvenimo ir kūrybos laikotarpį, kuomet ji gyveno Dzūkijos miškuose esančiame Rudnios, arba mažybiškai vadinamame Rudnelės kaime. Šis etapas išsiskiria iš ankstesnių menininkės gyvenimo periodų ne tik dvasine derme ir menine branda; gyvendama nuošaliame kaime moteris rašė dienoraščius, gausiai iliustruotus grafiniais piešiniais. Šie kūrybiškai pateikti užrašai puikiai atskleidžia G. Didelytės pasaulėjautą, užburia jautrumu ir žmogiškumu. Pirmiausia dėl jų menininkės kūrybos išskleistis gali būti įdomi ne tik jos gerbėjams, bet ir jaunajai kartai. Šiais laikais, kai mus supanti aplinka labai marga ir kosmopolitiška, kai daugelis jau pavargę nuo skubėjimo ir įtampos, vėl gręžiamės į savo tautos palikimą, į jos šaknis, ieškome glaudesnio santykio su gamta, skatinančio susimąstyti apie žmogiškąją būtį, jos prasmę, pajusti kitokią laiko tėkmę. Būtent toks ir buvo grafikės pasirinkimas – visą paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jai laikas tekėjo neskubriu būties ir kūrybos ritmu, nes gyvendama Dainavos miškuose ji jautėsi, kaip pati sakė, tikrai laiminga. Manau, kad ne vienam bus įdomu sužinoti, ką ji išgyveno girių tyloje, kas buvo jos įkvėpimo šaltinis, kokias kūrybos versmes atvėrė toks gyvenimo būdas, kaip atsiskleidė jos asmenybės, charakterio ir darbų nuotaikos bei estetinės raiškos tapatumas. O gal tiesiog magės pasigėrėti menininkės dienoraščių mozaika, sukurta nuošaliame Dzūkijos kaime, ar pajusti tokio gyvenimo žavesį.

Gyvenimas Rudnelėje užfiksuotas keliuose dienoraščiuose, kuriuose G. Didelytė tekstu ir piešiniais perteikė savo kasdieninius darbus, įspūdžius, džiaugsmus, susitikimus, užgimstančius kūrybinius sumanymus. Dienoraščių lapuose sutilpo visas tylus moters gyvenimas kaime: tekančio upelio vaizdai, draugystė su katinu, paprasti kaimiški darbai, santykiai su kaimyne, su pilnu gyvybės mišku, ir su visu tuo, kas leidžia pajusti, jog pasaulio suvokimo šaknys glūdi žemėje po autorės kojomis. Kai kurie išgyvenimai atspindi paprastus jos būties ir kasdieninio gyvenimo aspektus, sodybą supančios gamtos ir gyvūnijos pasaulio įvairovę. Dienoraščiuose nerasime pikantiškų detalių ar sudėtingų filosofinių įžvalgų, atvirkščiai, jie tarsi šilti rankdarbiai, kuriuose dailininkė stebina nesumeluotu atsivėrimu, tapataus ir autentiško vizualinio pasakojimo subtilumu. Vartant dienoraščius į akis krinta jų autorės atvirumas, žaismingumas, vos ne vaikiškai naivus pasaulio suvokimas ir nuoširdumas.
Vartydami šiuos virtualius G. Didelytės dienoraščius – vizualią ir autentišką išgyvenimų istoriją, mėgausimės kūrybiškai fiksuojama žmogaus būtimi bei jautriu supančios aplinkos perteikimu. Atidžiai įsižiūrėję į šiuos koliažus ne tik geriau pažinsime kūrėjos asmenybę, bet ir suvoksime jos kūrybos impulsus. O dienoraščio grafinė raiška galbūt sudomins ir jaunąją kartą, ypač mėgstančią tyrinėti įvairius vizualinius pasakojimus. Žinoma, geriausiai būtų visus dienoraščius skaityti iš eilės, bet dėl nemažos jų apimties apsiribota tik fragmentais, kurie atskleidžia ypatingesnius menininkės gyvenimo momentus ar išsiskiria įdomesniais piešiniais.

Dienoraštis prasideda 1997 metų žiema, kai G. Didelytė liko gyventi viena nuošaliame kaime. Žiemą dailininkė labai mėgo dėl baltos spalvos, kuomet peizažas, gamtos linijos tampa aiškios ir grynos. Taip pat aprašydavo ir nupiešdavo Naujųjų metų sutikimus, tad knygos pradžioje ir vaizduojamos šių švenčių nuotaikos. 1999 – 2000 metų dienoraščių neaptikta, galbūt neišliko, o gal nerašyti. Nuo 2001 m. dienoraščiai – išsamesni (juos pavyko gauti iš G. Didelytės autorinių teisių paveldėtojo prof. Vygando Čapliko), o paskutiniai 2007 m. Naujametinis įrašas padarytas visai prieš mirtį.

Menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė