Biografija
BERNARDAS GYTIS PADEGIMAS (teatro režisierius, pedagogas, lektorius, aktorius)
ASMENS IR KŪRYBOS YPATUMAI
PAGRINDINIAI BRUOŽAI
Gyčio Padegimo asmenyje puikiai dera teatro praktikas (režisierius, aktorius, vadovas), teoretikas, pedagogas, organizatorius, visuomenės veikėjas. Tai vienas aktyviausių Lietuvos režisierių, vienas pirmųjų pradėjęs statyti spektaklius užsienio teatruose, bendradarbiauti su užsienio menininkais, beatodairiškai įsijungęs į Lietuvos išlaisvinimo judėjimą, visą laiką nuosekliai dirbęs su lietuvių autoriais. Gyčio Padegimo režisūros “kraitį” sudaro 106 Lietuvoje, užsienyje ir TV pastatyti spektakliai, tarp jų 35 pagal lietuvišką dramaturgiją (kartu su pirmą kartą Lietuvoje režisuotu O. Miloszo “Mefibosetu”), jis atvedė į sceną ir padėjo žengti pirmuosius žingsnius eilei dabar garsių menininkų – dailininkų, kompozitorių, aktorių. Viena unikaliausių jo režisūros ypatybių – pilnavertis aktoriaus atvėrimas, remiantis Michailo Čechovo kūrybiniu metodu, sugebėjimas “išdėlioti” jausmų ir minčių mizanscenas. Jo spektakliuose vienas po kito gimė ryškūs, išskirtiniai, vadinamieji “gyvenimo” vaidmenys, sukurti labai skirtingų individualybių aktorių. Tuo pačiu metu jo režisuoti spektakliai gana dažnai pasižymi ir didele komercine sėkme – tris kartus kompozitoriaus režisuoto Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo “Ugnies medžioklė su varovais”, lankomumas, specialistų paskaičiavimais, kai kada siekė net 120%.
VADOVAVIMO BRAIŽAS
Gyčiui Padegimui būdingos lyderio savybės. Vadovaudamas Šiaulių dramos teatrui, jis organizavo nepamirštamą ir lig šiol analogų Lietuvoje neturintį lietuvių dramaturgijos festivalį “Atgaiva” (1989), sujungusį iki tol draustos kultūros pristatymą su Lietuvos nepriklausomybės visuomeninių-politinių perspektyvų aptarimu, įgyvendino pirmą Lietuvoje bendrą lietuvių-olandų teatro projektą (simbolišku specialiai jam sukurtos pjesės “Tiltų tiesimas” pavadinimu), pirmasis iš Lietuvos Zalzburgo Elizabetos teatre pastatė A. Camus “Kaligulą” ir F. G. Lorca’os “Jermą”.
Vadovaudamas Kauno valstybiniam akademiniam dramos teatrui, inicijavo ir organizavo Michailo Čechovo kūrybiniam metodui skirtą seminarą ir laboratoriją “Michailas Čechovas ir rusų-lietuvių kultūriniai ryšiai pirmoje XX amžiaus pusėje”, pasirašė pirmą Lietuvoje kūrybinio bendradarbiavimo sutartį su Stavangerio miesto Rogalando teatru (Norvegija), kuriame įsimintinai režisavo F. Dostojevskio romano “Nusikaltimas ir bausmė” inscenizaciją. Pirmasis įgyvendino bendrą lietuvių-japonų teatro projektą, kurio pasėkoje gimė ne tik bendras spektaklis “Japonijos naktys”, bet ir išsirutuliojo tolesnis bendradarbiavimas, į Lietuvą atvyko No ir Buto teatrai. Taip pat inicijavo ir organizavo aplinkos teatro festivalį “Po teatro kiemo dangum”, apėmusį mažasias scenas bei unikalios erdvės kiemą, kuriame po atviru dangumi buvo išradingai vaidinamas jo režisuotas kompozitoriaus A. Jasenkos miuziklas pagal L. Ukrainkos fejeriją “Girių giesmė”. G. Padegimo vadovavimo metu šalia didžiosios scenos buvo aktyviai eksploatuojamos net šešios mažosios scenos vaidybos aikštelės, buvo pasiektas nuolatinis visų aktorių užimtumas, vyko jo vadovaujamos teatro Aukštesniosios aktorinio meistriškumo mokyklos užsiėmimai. Pagal lankomumo, aktorių užimtumo, repertuaro išbalansavimo rodiklius, G. Padegimo vadovaujamo teatro modelis Prahoje vykusioje tarptautinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoe “Theatre in Transition” (“Teatras kaitoje”) , skirtoje Centrinės ir Rytų Europos teatro pokyčiams tirti (1996), buvo pripažintas perspektyviausiu, labiausiai tinkamu laipsniškam teatro reformavimui ir perėjimui į naują sistemą.
LITERATŪROS PASIRINKIMAS
Gyčio Padegimo režisūrai būdingi atidumas autoriui, kruopštus įsigilinimas į dramaturginę medžiagą, išsami jos analizė. Jis ne iš tų režisierių, kurie aukoja tekstą vizualumui, nors tuo pačiu jo meniniai sprendimai pasižymi vaizdingumu ir originaliu formos pojūčiu. Esmingiausias jo režisūros bruožas – humanistinės koncepcijos paieška, kuriai jis skiria ypatingą dėmesį net tada, kai ji sunkiai įžvelgiama. Jo poreikis idealizavimui turi misionieriškumo aspektų – jis jaučia vidinę pareigą dvasiškai pakylėti žmogų, nukreipti jo sielą pozityvių paieškų linkme. Dėl tos priežasties G. Padegimas renkasi autorius, kurie išsamiai atveria žmogaus prigimtį, kartu su herojais leidžia mąstyti, kentėti ir ieškoti dvasinio prisikėlimo kelių. Pasižymintis enciklopediniu išsilavinimu ir puikiu literatūriniu skoniu, jis vis dėlto nemėgsta apsiriboti klasikais, yra gerai susipažinęs su šiuolaikine literatūra, jaučia ir sugeba išnaudoti jos privalumus bei galimybes. Tarp jo favoritų ne tik A. Strindberg (režisavo “Freken Juliją”, “Kreditorius”, “Šmėklų sonatą”), T. Wilder (režisavo “Mūsų miestelį”, “Ilgą kalėdų vakarienę”, “Per plauką nuo žūties”, “Naktinio traukinio vagoną “Hajavata”), bet ir B. Friel (“Lugnazados šventės šokiai”), M. Donagh (“Lineino grožio karalienė”), T. McNally (“Meistriškumo pamoka”), Sigurður Pálsson „Nuošaly“ ir kiti.
SCENOS ERDVĖS VALDYMAS
Vienas svarbiausių G. Padegimo režisūros ypatumų – unikalus scenos erdvės pojūtis. Pripažintas mažųjų scenų ir netradicinės erdvės įsisavinimo pionierius, įkūręs pirmąjį Kamerinį teatrą, kuriame gimė netradicinis kavinėje prie staliukų ir jos terasoje vaidintas spektaklis (J. Vaičiūnaites “Kasandra”, 1985), jis visada sugeba išradingai panaudoti visus erdvės teikiamus privalumus, pajungti juos spektaklio koncepcijai ir režisūriniam sprendimui. Erdvė jo spektakliuose visada paveiki – spektaklio audinyje gyvai reiškiasi jos atvirumas, ar, atvirkščiai, uždarumas, parametrai, konfigūracija, aukštis, sluoksniai, paaukštinimai, pažeminimai, prieigos ir t.t. Erdvei paklūsta spektaklio partitūra ir aktorių išraiškos priemonės. Šiuo atžvilgiu G. Padegimas pasižymi idealia klausa, skiriančia subtiliausius tonus ir pustonius. Geriausiai tą iliustruoja mažojoje scenoje, per keletą žingsnių nuo žiūrovų vaidinama T. Wilderio “Ilga kalėdų vakarienė”, kuri išsilaikė scenoje jau daugiau kaip dešimt metų ir lig šiol tebėra vienas populiariausių spektaklių. Jis pasižymi tokia sugestija ir aktorių vaidybos subtilumu bei natūralumu, kad dažnai vadinamas tikru teatro meno stebuklu. Puikūs erdvės pajungimo režisūriniam sprendimui pavyzdžiai – jo pastatyti aplinkos teatro spektakliai: A. Jasenkos miuziklas pagal L. Ukrainkos fejeriją “Girių giesmė”, vaidinimas-gyvas paveikslas “Poeto sodnas”, realizuotas Maironio literatūros muziejaus sode ir T. Manno “Didysis pokštas”, suvaidintas ant uošvės kalno, Nidos T. Manno festivalyje.
REŽISŪROS IŠSKIRTINUMAS
Gyčio Padegimo spektakliai reikalauja tam tikro akies aštrumo ir įsiklausymo, jie jautriai atspindi laiko tėkmę ir jos kaitą. Subtilus įsigilinimas į žmogaus vidų, jo nuotaikų pokyčiai dažnai perteikiami išraiškinga, erotikos nevengiančia plastika, kurią sustiprina dėmesys detalei, apšvietimo niuansams, muzikos obertonams. Tai puikiai atspindėjo jo režisuotos dvejos A. Strindbergo “Kreditorių” sudėtys, suvaidintos vyresnės ir jaunesnės kartos aktorių, legendinis aktoriaus V. Masalskio monospektaklis pagal N.Gogolio “Pamišėlio užrašus”, TV spektaklis L.Frank “Karlas ir Ana”. G. Padegimo spektakliuose nėra nieko atsitiktinio ir dirbtinai efektingo, juose viskas pajungta vidinei logikai, susaistyta giluminiais ryšiais. Jie priverčia užsimiršti, įsijausti ir atitrūkti nuo kasdienybės taip, kad nors trumpam pajustum susitaikymą su savimi ir pasauliu. Gal dėl tos priežasties jo spektakliams būdingas retas ilgaamžiškumas. Toks buvo ir jo režisuotas T. Wilderio “Mūsų miestelis” (Kauno dramos teatras, 1982), kurį be perstojo lankė ištisos žiūrovų kartos, kuriame jis pats vaidino Režisierių, ir kuris išliko kaip viena didžiausių teatro sėkmių ir legendų.
DARBAS SU AKTORIUMI
Gyčio Padegimo sugebėjimas atverti aktorių yra unikalus – paremtas ir intuicija, ir Michailo Čechovo kūrybiniu metodu. Tai vienas iš tų teatro stebuklų, kurie nelengvai pasiduoda analizei. Turint omenyje, kad jis nėra linkęs nuolat dirbti su tais pačiais aktoriais, galima tik stebėtis kaip jam pavyksta išgauti tokius rezultatus. Garsi savo patirtimi ir laimėjimais rusų teatro bei kino žvaigždė Nina Drobyševa, suvaidinusi Kopenhagoje režisuotame G. Padegimo spektaklyje Imperatorę Mariją Fiodorovną (V. Maliagino “Žmogiškasis teismas”, rusų-danų teatras “Dialog”) kalbėjo, kad jis puikiai jaučia aktoriaus privalumus bei trūkumus ir puikiai moka juos išnaudoti. Neabejotina, kad daug lemia ir aktoriams pateikiama puiki literatūrinės medžiagos analizė, atskleistas visas ją supantis kultūrinis ir psichologinis kontekstas. T. McNally “Meistriškumo pamokoje” Marią Callas įspūdingai suvaidinusi aktorė Nijolė Narmontaitė, sužavėjusi tuo metu Lietuvoje viešėjusį žymų kultūrologą, vieną Edinburgo festivalių organizatorių, profesorių R. Demarco, tvirtino, kad režisieriaus pagalbos dėka žinojo, kas slypi po kiekvienu sakiniu. Didelę patirtį turintis lietuvių aktorius V. Valašinas minėjo, kad Padegimui būdinga pateikti labai tikslų būsimo vaidmens piešinį, kuris būna toks pagavus, kad toliau belieka tiktai korekcijos. Daugelis savo gyvenimo vaidmenis sukūrusių aktorių kalbėjo, kad nežino kaip tai atsitiko – atrodė, kad viskas pasidarė savaime, be jokių ypatingų pastangų, kad režisierius tarsi paėmė už rankos ir nuvedė ten, kur reikia. Tą minėjo ir legendinį Žemaitės vaidmenį sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė Fausta Laurinaitytė (V. Jasukaitrytės “Žemaitė”), ir Svetką Zaičik, nedažytą blondinę suvaidinusi aktorė Inesa Paliulytė (M. Zingeris “Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius”, Kauno akademinis dramos teatras), ir Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė, pelniusi geriausios Lietuvos aktorės apdovanojimą už Megės Foulen vaidmenį M. Donagh “Lineino grožio karalienėje”, ir daugelis kitų. Gal šią mįslę plačiau atskleis kitos su juo dirbsiančios aktorės, o gal tai ir turi likti paslaptimi?
Anglų kalba / English
BERNARDAS GYTIS PADEGIMAS (Theatre director, teacher, lecturer, actor)
WORK AND PERSONALITY
THE BASICS
The work and personality of Gytis Padegimas harmoniously combine both practical and theoretical aspects. On the one hand, he is a prominent director, actor, theatre scholar and teacher, while on the other, he is a leader, organizer and a social activist. Even though Gytis is one of the most Western-minded directors in Lithuania, a trail-blazer of sorts, who was the first to stage productions in foreign theatres and to cooperate with arts people from other countries, he has always worked closely with Lithuanian dramatists and was a devoted campaigner for Lithunia’s liberation from the Soviet rule.
Gytis Padegimas has directed 106 productions in Lithuanian and foreign theatres and TV, 31 of which were based on original Lithuanian plays (if we include in the number the first Lithuanian production of Oscar Milosz’s “Mephiboseth”.He has also launched and advanced careers of quite a few presently famous arts people in our country – set designers, composers, and actors.
Gytis-the-director has a unique ability to reveal the full potential of his actors . To a great extent he owes this skill to his long-standing commitment to the creative method of Michael Chekhov, which helps him to “lay out” mise-en-scenes of thoughts and feelings. His productions have brought into being a string of fabulous, exceptional “roles of a lifetime,” created by actors of very different personalities.
Also, productions staged by Gytis Padegimas usually become box-office hits . One of his latest accomplishments, the musical “Battue of Fire,” written by popular Lithuanian composer Giedrius Kuprevičius some 25 years ago, has drawn enough crowds to over-fill the hall to 120% of its capacity, according to expert statistics.
HIS STYLE OF LEADERSHIP
Gytis Padegimas is a natural-born leader.During his termas the Head of the Šiauliai Drama Theatre, he organized a yet-unsurpassed Lithuanian drama festival“Atgaiva”, which combined validation of the formerly suppressed national culture with discussions on social-political prospects of Lithuanian independence. He likewise fathered the first joint Lithuanian-Dutch theatre project – the production of a play with a symbolic title “Building Bridges,” which was specially comissioned for the occasion – andhe was the first director from Lithuania to work at the Elisabethbühne Theatre (later renamed Schauspielhaus Salzburg)in Salzburg, Austria, where he staged Albert Camus’s “Caligula” and Federico Garcia Lorca’s “Yerma”.
Subsequently, as the Head of the Kaunas State Academic Drama Theatre, Gytis Padegimas initiated and conducted a seminar-workshop on Michael Chekhov’s creative method called “Michael Chekhov and Russian-Lithuanian Cultural Ties in the First Half of the Twentieth Century”. He also was the first in Lithuania to sign an international theatrical cooperation agreement – with the Rogaland Theatre located in Stavanger, Norway, where he staged a remarkable adaptation of Fyodor Dostoevsky’s “Crime and Punishment”). He also carried out the first Japanese-Lithuanian theatre project which resulted in a joint production named “Japanese Nights” and evolved into further cooperation, which in turn brought Noh and Butoh theatres to Lithuania.
During the same period, Gytis Padegimas initiated and organized the festival of ambience theatre “Under the Theatre Courtyard Sky,” taking advantage of the smaller stages and the unique courtyard space, where in the open-air environment he creatively staged composer Anton Yasenka and playwright Lesia Ukrainka’s musical fairytale “The Forest Song”. Under his leadership, the six smaller stages of the Kaunas Drama Theatre were kept actively busy along with the main stage, and all the company actors were constantly employed in productions. Also, he was the leader of the Higher School of Acting Art at the theatre and ran it from 1995 through 1998 .
At a theoretical-practical conference “Theatre in Transition,” which was held in Prague in 1996 and focused mainly on researching changes in the Central and East European theatre, Gytis Padegimas’s theatre model was acknowledged to be the most promising and suitable one for gradual theatrical reform and transition to a new system in terms of ticket sales, level of actors’ employment, and balanced repertoire.
HIS CHOICE OF PLAYS
As a director, Gytis Padegimas is very attentive to dramatists . He delves deeply into their material and carefully analyses it. Gytis is not one of those directors who would rather sacrifice text for spectacle, yet at the same time his creative ideas tend to be quite visual and original in terms of form.
The most essential trait of Gytis Padegimas’s work is his quest for a humanist conception, to which he gives his full attention even then, when it is rather hard to see. His need for ideals has an almost missionary quality to it – he feels an inmost duty to uplift the human spirit and to direct it to the search for something positive. Perhaps this is why Gytis tends to choose those dramatists, who reveal the depths of the human nature, who make one think and suffer together with their characters, looking for ways of spiritual redemption.
Despite his encyclopaedic education and refined taste in literature, Gytis does not restrict himself to the classics . He is well-versed in modern drama, and is fully aware of its advantages and its potential. The list of his favourite writers includes not only the likes of August Strindberg (whose “Miss Julie”, “Creditors” and “The Ghost Sonata” he has staged) and Thornton Wilder (whose “Our Town”, “The Long Christmas Dinner”, “The Skin of Our Teeth” and “Pullman Car Hiawatha” were likewise directed by him), but also modern playwrights, such as Brian Friel (“Dancing at Lughnasa”), Martin McDonagh (“The Beauty Queen of Leenane”) and Terrence McNally (“Master Class”).
HIS CONTROL OF STAGE SPACE
One of the most important qualities of Gytis Padegimas’s directing style is his remarkable awareness of stage space. A renowned pioneer in mastering small-stage and non-traditional spaces, he has set up the first chamber theatre in Lithuania, where an untraditional production was staged by him in a café, on its terrace and between its tables (Judita Vaičiūnaitė’s “Cassandra”, 1985).
Gytis Padegimas always knows how to take creative advantage of a given space, and to make it work for his, the director’s, concept and idea. Space in his productions is performative – the fabric of performance vividly expresses either its vast openness, or, on the contrary, its confines, parameters, dimensions, layers, elevations, lowerings, approaches, and so on. Therefore, arrangements of his productions and the ways his actors express themselves mostly conform to space. In this respect Gytis Padegimas demonstrates a perfect musical ear, which detects even the finest tones and half-tones. It could be best observed in his production of Thornton Wilder’s “The Long Christmas Dinner,” set up on a small stage, just a few steps away from the viewers. The production survived for more than a decade and still is one of the most popular performances at the Kaunas State Drama Theatre. It displayed such suggestive power and subtlety of genuine acting that it was called a “true miracle of theatrical art.” Other good examples of Gytis Padegimas’s ability to subject space to his creative ideas are his ambience theatre productions: Anton Yasenka and Lesia Ukrainka’s musical fairytale “The Forest Song,” the performance/live-image “Poet’s Garden” (see pics) enacted on the grounds of the Maironis Museum of Literature, and Thomas Mann’s “Great Joke” performed on Uošvės Hill in Nida during the Thomas Mann Festival.
WHAT MAKES HIS DIRECTING SPECIAL
Productions staged by Gytis Padegimas call for a certain sharpness of vision and tuning in; they are sensitive reflections of the flow of time and its transmutations. His subtle insight into the depths of the human soul and his shifting moods are often conveyed by expressive, even erotic plasticity, which is enhanced by his eye for detail, nuances of light and musical overtones.
All this was quite evident in some of his top achievements , just to name a few: the double production of August Strindberg’s “Creditors”, which featured two distinct interpretations of the play presented by two different casts – the senior and the junior ones; in the renowned one-man performance of Nikolai Gogol’s “The Madman’s Diary,” starring Valentinas Masalskis; and the teleplay based on Leonhard Frank’s “Karl and Anna”.
Nothing is accidental in Gytis’s productions; there are no contrived stage effects, and everything conforms to intrinsic logic and profound connections. This makes his viewers forget what they are, tune in, drift away from everyday mundanity, and thus, at least for a while, make peace with their inner selves and the world outside. Perhaps this is why Thornton Wilder’s “Our Town,” staged by Gytis Padegimas at the Kaunas State Drama Theatre in 1982 (with Gytis playing the role of Director), was seen by several generations of theatregoers, and to this day remains one of the great achievements and legends of Lithuanian theatre.
HIS WORK WITH ACTORS
Gytis Padegimas has an unique talent for disclosing the full potential of his actors. He derives this ability from his intuition and his reliance on Michael Chekhov’s creative method. It is one of those theatre miracles which do not easily lend themselves to analysis. If we take into account the fact that Gytis does not usually work with the same actors, we may only wonder how he can achieve such results. Nina Drobysheva, an experienced Russian theatre and film star, who played the part of Empress Maria Fyodorovna in Vladimir Malyagin’s “The Justice of Humanity,” staged by Gytis at the Russian-Danish Dialog Theatre in Copenhagen, once remarked, that he was extremely good at sensing actor’s merits and drawbacks, and knew well how to make use of both.
Needless to say, much credit should be given to the thorough analysis of drama material, which Gytis usually presents to his actors along with the cultural and psychological background of a play. Lithuanian actress Nijolė Narmontaitė, who brilliantly played the role of Maria Callas in Gytis’s production of Terrence McNally’s “Master Class”, and who fascinated Professor Richard Demarco, one of the organizers of the Edinburgh Theatre Festival, during his visit to Lithuania, says that the director helped her realize the underlying meaning of every line in the text. Viktoras Valašinas, yet another Lithuanian actor with extensive experience, once mentioned that Gytis Padegimas always gives a very precise blueprint of a future role – so that only minor adjustments remain.
Many actors, who have played their “roles of a lifetime” in Gytis’s productions, claim they did not know how it happened – everything seemed to take place by itself, without any special effort on their part, as though the director took them by the hand and led them to the final destination. This was also mentioned by Fausta Laurinaitytė, actress at the Šiauliai Drama Theatre, who played the legendary role of Julija Žemaitė in Vidmantė Jasukaitytė’s “Žemaitė,“ and by Inesa Paliulytė, who played Svetka Zaichik, the Natural Blonde in Markas Zingeris’s “Around the Fountain, or the Little Paris” at the Kaunas State Academic Drama Theatre, and Regina Šaltenytė, who won the Best Actress Award for her role of Mag Folan in Martin McDonagh’s “The Beauty Queen of Leenane,” as well as by many others. Perhaps other actors who will work with Gytis Padegimas in the future can solve this mystery, or maybe it should stay the way it is – a mystery?
Translated by Aivaras Mockus